Vyro tėvai valdo mūsų gyvenimą: gimtadienio proga nuo uošvio gavau sekso vadovėlį

Jaučiuosi įstrigusi, labai labai vieniša ir nebeturinti prasmės gyventi. Labai sunku laiške tiksliai perteikti emocijas ir situaciją, bet pasistengsiu kiek įmanoma glausčiau paminėti tik tai, kas labiausiai žeidžia.
Su vyru susipažinau prieš 8 metus. Tai buvo mano pirma rimta draugystė, pirma mano meilė. Vyrui aš taip pat buvau pirma meilė ir pirma mergina, kuriai jis pasiūlė draugauti, kurią jis realiai supažindino su savo tėvais.
Mano vyras labai myli ir gerbia savo tėvus, jis per visas savo laisvas dienas važiuodavo į kaimą pas juos ir padėdavo ūkio darbuose. Ir taip kiekvieną ketvirtadienio vakarą išvažiuodavo, sekmadienį grįždavo atgal į studijas.
Atsiradus man jo gyvenime nelabai kas pasikeitė. Norėdama būti kiek įmanoma daugiau su juo, aš atvažiuodavau pas jo tėvus į kaimą. Tačiau kiekvieną sekmadienį grįžusi ilgai praverkdavau. Kodėl? Jis dienas leisdavo laukuose ardamas, sėdamas... dirbdamas kitus ūkio darbus, o aš tuo metu bendraudavau su jo mama, jo broliu, brolio mergina, vyro močiute.

Vyro tėvai valdo mūsų gyvenimą: gimtadienio proga nuo uošvio gavau sekso vadovėlį
(136)
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas,
www.DELFI.lt
2014 m. birželio 3 d. 14:20
Vyro tėvai valdo mūsų gyvenimą: gimtadienio proga nuo uošvio gavau sekso vadovėlį
© Shutterstock nuotr.

Jaučiuosi įstrigusi, labai labai vieniša ir nebeturinti prasmės gyventi. Labai sunku laiške tiksliai perteikti emocijas ir situaciją, bet pasistengsiu kiek įmanoma glausčiau paminėti tik tai, kas labiausiai žeidžia.
Su vyru susipažinau prieš 8 metus. Tai buvo mano pirma rimta draugystė, pirma mano meilė. Vyrui aš taip pat buvau pirma meilė ir pirma mergina, kuriai jis pasiūlė draugauti, kurią jis realiai supažindino su savo tėvais.
Mano vyras labai myli ir gerbia savo tėvus, jis per visas savo laisvas dienas važiuodavo į kaimą pas juos ir padėdavo ūkio darbuose. Ir taip kiekvieną ketvirtadienio vakarą išvažiuodavo, sekmadienį grįždavo atgal į studijas.
Atsiradus man jo gyvenime nelabai kas pasikeitė. Norėdama būti kiek įmanoma daugiau su juo, aš atvažiuodavau pas jo tėvus į kaimą. Tačiau kiekvieną sekmadienį grįžusi ilgai praverkdavau. Kodėl? Jis dienas leisdavo laukuose ardamas, sėdamas... dirbdamas kitus ūkio darbus, o aš tuo metu bendraudavau su jo mama, jo broliu, brolio mergina, vyro močiute.

Pavydėdavau brolio merginoms, kad jos gali su juo leisti laiką. O man likdavo tik vakarai. Negana to, vyro tėvas nesibelsdavo ir įsibraudavo į jo kambarį. Kaip aš prastai jausdavausi. Gi buvau pilnametė 21 metų mergina.
Mūsų pirma Valentino diena praėjo atskirai, nes jo tėvai sugripavo, jo brolis, kuris gyvena su tėvais, paskambino ir pasakė, kad jie serga ir paprašė grįžti. Vyras grįžo ir pamatė, kad situacija nėra tokia, kokia buvo pavaizduota. Bet kas iš to, atgal pas mane nebeatvažiavo...
Vyras nėra laiku atvažiavęs į susitikimą su mano tėvais, į mano giminaičių gimtadienius, nesu gavusi dovanos per savo šventes, nes jis neturėdavo laiko nupirkti, o vėluodavo, nes užtrukdavo su darbais tėvų namuose. Kaip aš žiauriai jausdavausi, kai mano šeima sėdi prie gražiai paruošto stalo ir laukia mano draugo. Ir prisipažinsiu, buvo trūkusi kantrybė ir tada pasakiau jam, kad skiriamės. Bet jis atvažiavo su gėlių puokšte ir laukė manęs, bendravo su mano mama, kol aš grįžau namo... Tada mano mama mane perkalbėjo.
Pradėjom regzti vestuvių planus, bet ir tai nėra gražus prisiminimas. Vyro tėvas nuvažiavo ir neatsiklausęs užsakė mudviejų vestuvių datą. Kaip aš tada pykau. Man visada atrodė, kad tai yra mano ir dabar jau mano vyro reikalas. Bet nusileidau. Tikėjausi, kad po vestuvių viskas pasikeis. Čia kaip kad tame anekdote, kur moteris tikisi, kad vyras pasikeis, o vyras tikisi, kad žmona nepasikeis.
Tai kaip ir minėjau, niekas nepasikeitė. Kovojau dantimis ir nagais už tai, kad gyventume atskirai nuo jo tėvų. Pavyko. Tačiau neilgam. Kiekvienas vizitas užsibaigdavo mūsų barniu. Jo tėvas prie visų giminių aptarinėjo, ar aš turėjus lytinių santykių, ar ne iki vestuvių. Mano vyras manęs neapgindavo. Jaučiausi įžeista. Pykau labai labai ant vyro, kad jis tylėjo.
Praėjus 3 mėnesiams po vestuvių mano gimtadienio proga iš uošvio gavau knygą apie seksą (pozos, kaip patenkinti vyrą ir pan.). Vyras tylėjo kaip žemė, negana to, jis man pasakė, kad čia normali dovana. Kam normali, o kam ne. Man normalu tokią knygą gauti iš vyro, gal dar iš draugų, bet tik jau ne iš uošvio!
Kai nuvažiuodavom pas juos į svečius, tai vyras būdavo pastatomas į virtuvės centrą, tada anyta su jo močiute apžiūrinėdavo naujus rūbus – medžiaga, siūlės, firma. O maisto gaminimas ten man didžiausias stresas. Sėdi ir garsiai nagrinėja, kokie prieskoniai jaučiasi, kokiom formom supjaustytas svogūnas, morka, priekaištauja, kad turėtų būti kubeliais, o ne griežinėliais (koks skirtumas gi, sukramtai visgi, o skonis nuo to nesikeičia, bent jau aš taip manau).
Taip, pripažįstu, kad anyta ir močiutė super super kulinarės, bet tai kiekviena su mokslu negimėm. Didžiausios bėdos prasidėjo, kai vyro tėvai padovanojo jam žemę ir pakvietė jį dirbti jų ūkyje, pažadėdami tą patį atlyginimą, kokį jis gaudavo darbe.
Aš paprašiau, kad mes žemę nupirktume, kad ji būtų mūsų bendra. Nesutiko, anot jų, taip brangiau gaunasi sutvarkyti dokumentus. Su darbu nieko nesigavo. Mėnesio gale vis pasakydavo, kad vyras neužsidirbdavo tos algos, jausdavomės, kad jis čia mums moka pašalpą. Išvažiavus savaitgaliui atšvęsti vestuvių metinių skambindavo ir vis mindavo ant sąžinės, kad per darbų sezoną mes ilsimės. Tai galiausiai nusprendė nebedirbti kartu su tėčiu.
Kai nusprendėm su vyru pasidaryti žemę bendra nuosavybe ir kai užsiminėm tėvams apie tai... niekada nepamiršiu to tono ir veido išraiškų. Tada vyrui pasakiau, kad aš čia niekada nestatysiu mudviejų namų, perkam kitą žemę, kad ir šalia, bet nenoriu nieko iš jo tėvų... deja jau 5 metai dėl šios priežasties vienas į vieną pusę tempiam, kitas į kitą... taip vis dar gyvenam mobiliam namuke su dviem vaikučiais. Aišku, geriau, nei kartu su tėvais.
Santykiai dar labiau ėmė braškėti gimus vaikučiams. Gimus pirmam sūnui (jų pirmam anūkui) anyta atvažiavusi į ligoninę pasakė, kad ji mūsų vaiko neprižiūrės ( nors niekas niekada net neužsiminė, kad man grįžus į mokslus po akademinių, jos prašysim to). Tada po kelių mėnesių anyta su brolio drauge garsiai aptarinėjo, kad jau jokiu būdu neleis į darželį mano vaiko, kad jos jį auklės, tarsi manęs visai nebūtų šalia.
Kitas smūgis buvo, kai išėjau pirmą dieną į darbą (sūnui tada buvo lygiai metukai). Grįžau namo ir radau anytą ir uošvį savo namuose. Anyta gamino valgyti mano vyrui ir sūnui, mano virtuvėje ir spintelėse elgėsi taip, tarsi čia jos namai. Sūnus ir vyras net nepriėjo prie manęs pasisveikinti. Uošvis tik numetė savo eilinį bajeriuką, kad esu bloga mama ir palikau savo vaiką. Man tai buvo peilis į širdį.
Aš pati save graužiau, kad tokį mažą palieku ir išeinu į darbą, mokslus... Tada pamažu vis rečiau ir rečiau ten važiuodavau, nuvažiavusi nebebendraudavau, tiesiog paskaitydavau laikraštį, pažiūrėdavau TV, kol sūnus ir vyras pabendraus su tėvais. Jie pas mus į svečius laiko neturėdavo užsukti.
Nevažiuoti negalėjau, nes vyras pasakė, kad neturiu teisės nevežti ten sūnaus, kad sūnus turi teisę pažinti močiutę. Kad galiu nevažiuoti, bet tada turiu nuvežti jį ten ir palikti. Nenorėjau, kad jis ten vienas būtų, tad važiavau paskaityti laikraščių. Gimus antram vaikui dviejų mėnesių laikotarpyje anyta vaiką buvo paėmusi ant rankų tik ligoninėj ir pirmą dieną grįžus namo, kol aš įsitaisiau atsisėsti į kėdę.
Nuvažiuodavom daug kartų pas juos, bet buvo pasakyta taip, kad „kažkada reikės ir su tavimi susipažinti“. Tai neklausia, kaip jam sekasi, ar auga, ar sveikas.... Dabar kelios savaitės yra visiška katastrofa. Aš vieną kartą išdrįsau ir parašiau anytai, dėl ko aš pykstu ir ko aš tikiuosi (laišką pridedu). Tada vyro brolis vyrui prirašė krūvą auklėjančių SMS žinučių, nes mes skriaudžiam mamą (kurias mano vyras norėjo su manimi pasidalinti, tikėdamasis, kad ir aš jas palaikysiu nesąmone ir tiek). Tik, deja, taip nebuvo...
Žinučių turinys buvo toks, kad aš esu manipuliatorė, kuri nuo pat pradžių norėjo sugriauti šeimą, t.y. normalius sūnaus ir tėvų santykius, kad jie jaučiasi nuskriausti, kad mudu su vyru esam nesubrendę, nes per trumpai gyvenom su tėvais. Žinutėse brolis remiasi savo tėvų citatomis.
Tos žinutės tik sustiprino tą jausmą, kurį jaučiau nuo pat pradžių – kad esu kliūtis jo tėvų gyvenime ir kad sugrioviau tai, kaip jie įsivaizdavo ir savo sūnaus gyvenimą. Žinutėse vyras labai labai gynė mane prieš brolį. Tačiau kitą dieną nuvažiavus pas tėvus grįžo švytintis, nes jo tėvai paneigė viską, kas ten buvo parašyta.
Bet taip būdavo visus tuos 8 metus, aš pasakydavau, kad mane įžeidė, jie pasakydavo, kad nenorėjo, kad taip negalvoja, kad atsiprašyti už tai, ką netyčia padaro, nereikia. Tada aš per kokią savaitę savo jausmus uždarau giliai širdyje ir vėl nuvažiuoju pas juos, pamynusi savo principus, įsitikinimus, ego. Bet šį kartą nebepajėgiu.
Jaučiuosi kaip sudaužytas puodukas, kurio šukės ištaškytos dideliu spinduliu... Pykstu ant vyro, kuris ir vėl man liepia važiuoti pas juos ir vėl šnekėtis. Dar labiau supykstu, kai jis pasiima vaikus ir jie trise nuvažiuoja pas juos, o aš lieku viena... Atrodo, kad tai padėtis be išeities, nors esu optimistė ir bandau surasti tą išeitį, bet šį kartą nematau...
Suprantu, kad anūkai, sūnus turi teisę bendrauti su uošviais, bet aš nebegaliu priversti savęs peržengti jų namų slenksčio, nebenoriu su jais daugiau bendrauti. O blogiausia, kad nebemoku atskirti vyro nuo jų, man jis irgi tapo priešas... Atrodo, atiduočiau aš anytai savo vyrą, tik kad paliktų ramybėj mane ir vaikus. Bet ir vaikai nėra tik mano. Jie gi nekalti ir nori bendrauti su seneliais. Ir savo vyrą labai labai myliu. Užstrigau... ir pati nebematau, kaip iš to ištrūkti.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI IŠNYKSTA RIBOS TARP KARTŲ
Manau, kad tikrai esate įstrigusi ne tik jūs, bet ir jūsų vyras ir vaikai. Vyras įstrigo tarp savo tėvų šeimos ir jūsų. Tarsi jo atsiskyrimo nuo tėvų procesas sustojo. Ir šioje giminėje tai laikoma norma. O jo tėvai bei brolis norma laiko tai, ką psichologai vadina „šeima su rigidiškomis taisyklėmis ir silpnomis ribomis“. Kitaip sakant, tai šeima, kur taisyklė „vienas už visus, visi už vieną“ nesikeičia daugelį metų.
Kažkada šis šūkis buvo geras - kai vaikai buvo maži. Tačiau jiems augant, atsiskiriant nuo tėvų taisyklė turėtų keistis. Šioje šeimoje taisyklė yra „rigidiška“, t.y. nelanksti. O ribos tarp suaugusio vaiko šeimos ir uošvių yra laisvai pažeidžiamos. Todėl uošvis gali bet kada užeiti į jūsų kambarį, o uošvienė gali imti auginti jūsų vaiką ir duoti jums patarimus, lyg tas vaikas būtų jos.
Kodėl tai vyksta? Šeimoje negali surasti vieno kaltininko ir pavadinti jį visų bėdų priežastimi. Juk uošvių akimis, jie tiesiog padeda sūnui, mokėdami jam atlygį už darbą jų žemėje. Jų požiūriu, marti, atėjusi į šeimą, turėtų tapti jų šeimos nare ir laikytis jų šeimos taisyklių.
Nesutarimai čia galėtų kilti tuomet, kai jūs imtumėte nesilaikyti jų šeimos taisyklių. Arba jei sūnus labai nukryptų nuo jų gyvenimo būdo. Viduje jie jaučiasi teisūs. Jie saugo savo palikuonis.
Jūsų akimis, uošviai sumenkina jus kaip motiną ir žmoną, o vyras vedęs ne jus, o savo šeimą. Vyro akimis, svarbiausia išsilaikyti taip, kad abi pusės - ir tėvai, ir jūs - liktumėt patenkintos. Ir jam nelabai sekasi. Jis žino, jog jums lieka blogas vyras. Tačiau tapdamas geru vyru jums jis turi tapti blogu sūnumi savo tėvams. Jis nesirinko tokių taisyklių. Jis jose augo.
O štai psichologo požiūriu čia yra nelanksčios taisyklės ir silpnos ribos tarp vyresnės ir jaunesnės kartos. Kas leidžia jums jaustis keistai - kartu ir nuskriaustais ir priverstinai apsaugotais - juk senelių kartai pavyksta prailginti savo rankas ir ištiesti jas link anūkų. Taip, tarsi ne jūs, o jie būtų tėvai.
Visą šią situaciją galima įvertinti pozityviai - kaip šeimą, kurioje rūpintis, saugoti ir auginti – visų labai stiprūs siekiai. Tokie stiprūs, kad leisti jauniesiems gyventi savarankiškai atrodo ne taip svarbu. O svarbiausia - išlaikyti įtaką, apsaugoti augančią kartą, neleisti prarasti žemės ir įgūdžių ją dirbti. Išsaugoti senas lietuviškas tradicijas. Slaptoji šios įtakos dalis - uošvių baimė likti nereikalingais, baimė vienatvės, baimė nusilpti - lieka jų sąmonės šešėlyje.
Žinoma, jums labiausiai suprantamas ir artimas jūsų pačios požiūris, o ne požiūris iš šono. Tačiau tam, kad jūs galėtumėte kažkaip kitaip pamatyti šią situaciją ar ją pataisyti, būtina pamatyti ją ir iš tokio atstumo, iš kokio paprastai žiūri į šeimas psichologai.
Štai dabar jūs šį požiūrį žinote. Ir jums kyla klausimas: ką su tuo daryti? Iš tiesų kaip padaryti šeimos taisykles lankstesnėmis ir kaip sustiprinti ribas tarp uošvių ir jūsų su vyru šeimos?
Idealiausias sprendimas, padedantis kitoms jaunoms šeimoms tokioje situacijoje - nuolatinis švelnus spaudimas atsiskirti nuo tėvų, tačiau tuo pat metu rodant jiems pagarbą. Tai, žinoma, atrodo kaip prieštaravimas. Čia reikia sujungti du žodžius: „ne“ ir „taip“.
„Ne“ - bandymui prijungti jus prie savo šeimos atimant tėvystės teises. Ir „taip“ - geriems tėvų ketinimams. Atsiskirti reikia su pagarba ir iki tokio atstumo, kad tėvai turėtų kuo mažesnę įtaką jūsų šeimai, kad iš tėvų nebūtų imamos visokios brangios dovanos (žemė, pinigai). O į juos būtų kreipiamasi tik išskirtiniais atvejais.
Žinoma, čia iniciatyvą galėtumėte rodyti jūs, taktiškai ir švelniai duodama vyrui suprasti, kad taip bus geriau visai jūsų šeimai. Tol, kol tai neįvyko, jums nereikia abejoti tėvų ketinimais. Vyras turi tai žinoti. Tai skambėtų maždaug taip: „Aš neatsisakysiu siekio auginti vaiką tik kartu su tavimi, be senelių. Ir aš išlaikysiu jiems pagarbą kaip tavo tėvams. Tu perduosi mūsų vaikams geriausia iš to, ką tau perdavė tėvai“.
Žinoma, tokie išmintingi posakiai skamba jums patetiškai ir nerealistiškai. Jūs darote geriausia, ką galite padaryti šioje situacijoje - tiesiog skaitote laikraštį ir nesiveliate į konfliktus. Ir netgi žinodama, ką būtų jums patarę psichologai, jūs esate šios šeimos dalis ir paklūstate jos taisyklėms.
Kitas reikalas, jei jūs rastumėte užtarėjus ir pagalbininkus, kurie galėtų padėti jums pasijusti kitokios grupės nare. Tarkime, jei jūs lankytumėte psichoterapinę grupę ar bent individualų psichoterapeutą. Arba jei dažniau būtumėte tarp bendraminčių, draugių, kokio nors klubo, būrelio, ar religinės organizacijos narių. Jaustumėtės dalimi kažko, kas yra daugiau, nei jūsų uošvių šeima.
Tuomet jaustumėtės ne viena, stipresnė ir kartu turinti teisę nepaklusti šios šeimos taisyklėms. Tačiau kas juos žino, tuos žmones ir ypač visokias organizacijas, tiesa? Gal ten bus dar nesaugesnės taisyklės? O religinės organizacijos – ar tik nerasite jūs kokios nors sektos?
Todėl ko gero saugiausia jums šiai dienai - palikti viską, kaip yra. Ir viduje išlaikyti šitą dvigubą „ne“ ir „taip“. „Ne“ - kišimuisi ir „taip“ - geriems uošvių ketinimams. Apie juos nuolat primenant vyrui, stiprinant judviejų seksualinį ir emocinį ryšį. Atkaklumas ir kantrybė nugali visas kliūtis.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas