Skausmas dėl raidės

Niekad gyvenime nebuvau vadinamuoju grammar nazi. Skirtingai nuo mano močiutės, kuri jau mirties patale svarstė, su kokia priegaide kirčiuoti Maišiagala, ar mano tėčio, kuris nepraleis progos po užstalės tosto jo autoriui nurodyti visas devynias grubias kalbos klaidas, kurias padarė tas nelaimėlis viename sakinyje, mane visuomet labiau domino kalbos turinys nei forma. Todėl visuomet galiu atleisti sąmojingo pokšto autoriui tai, kad jis ne ten patupdė kablelį, panaudojo ne tą linksnį, ar kitaip kaip prispjaudė į Jablonskio ir Būgos mauzoliejų.

Tačiau yra dalykų, kuriuos kentėti sunku. Tik nepagalvokit, kad imsiu piktintis portalų komentatorių rašto kultūra. Kažkada, kai prisijungimą prie interneto lydėdavo goslus modemo dūzgesys, o portalai dar tik tipeno pirmuosius drovius žingsnius, komentarus prie straipsnių būdavo verta skaityti daugiau nei pačius straipsnius. Aiman, po visuotinės šviesolaidizacijos vargti tose kloakose gali tik visiškai tikėjimą šviesiu rytojumi praradusi žmogysta.

Nekalbėsiu ir apie socialinius tinklus (nors, beje, pastebėjau tendenciją, kad G+ žmonės paprastai ir mintį lengviau sudėlioja, ir plūstažodžiais mažiau svaidosi nei FB bendruomenė), kadangi jie sėkmingai eina tuo pačiu portalų komentarų pramintu keliu, kurio gale kiekybė tikrai nepereina į kokybę.

Šios durnių evoliucijos viršūnėje, savaime suprantama, karaliauja žmogus Feisbuke, rašinėjantis savo firmelės vardu ir nesuprantantis, kad jo švepla ir skyrybos ženklais neapdovanota rašliava tikrai nesuteikia įkvėpimo kada nors pasinaudoti tokia firma bet kam, išskyrus kaip iliustracija šiam komentarui.

Tuščia jų. Lygiai kaip ir tuščia epistoliarinio palikimo, kurį užkasiau Playboy ir FHM pašto serveriuose. Galų gale, iš merginų, kurios baudėsi įsiamžinti šių leidinių puslapiuose, dievaži, nereikalavau visų keturių kirčiuočių ir sugebėjimo atskirti padalyvį nuo pusdalyvio. Įterpė savo vardą ir telefoną tarp daugybės šypsniukų ir daugtaškių – ir už tai ačiū.

Todėl šiuos beviltiškus atvejus paliksim ateities antropologams. Verčiau pakalbėsim tarsi ir apie sveikus žmones, atstovaujančius tarsi ir padorias kontoras, nuo kurių dalykinės korespondencijos elektroniniu paštu suskausta ne tik smegenis. Kur tau, ima gelti švarką, akinius ir kojines.

Daugeliu atveju man daug maloniau gauti jaunikaičio iš Togo ar Nigerijos laiškelį, kuriame jis aiškiai, sklandžiai ir lakoniškai išdėsto savo pasiūlymą. Kas, kad aš tikrai nepretenduoju atsiriekti savo dalį iš mistiškame banke pakonservuotų milijonų ar kitaip kaip praturtėti, džiugina, kad net Afrikoje žmonės, tegul ir pikto kėslo vedami, tačiau išmoko dalykinės korespondencijos pagrindų. Jie, beje, ne tiek jau skiriasi nuo pranešimų žiniasklaidai – kas, kodėl, kur, kada ir kaip.

Tuo tarpu begalės klausimų, pasiūlymų ir šiaip blevyzgų atkeliaujančių į mano inboksą šių taisyklių nepaiso. Kartais jie naudojasi keistoku verslo flirto metodu. „Turime jums įdomų pasiūlymą, ar galėtumėm apie jį parašyti išsamiau?“. O tai ką jūs dabar darote, atsiprašant? Jeigu jau rašote, tai rašykite. Kartais jie nutaria pasinaudoti enciklopediniu-almanachiniu metodu. „Mūsų firma/VšĮ/bendrovė/universitetas nuo seno skatina/bendrauja/vysto…“ blah blah blah per visą monitoriaus ekraną, kol galų gale žiovaudamas šiaip ne taip privažiuoji prie laiško esmės – kažkur nueiti ir kažką padėti. Kartais jie pirmajame laiške visiškai nepažįstamam žmogui bando nuimti įtampą pridėdami šypsniukų ir mielizmų. Kartais pradeda vidurinės Azijos numylėtuoju kreipiniu „Gerb.“. Kartais pačioje įžangoje pasiteirauja, kaip man sekasi (ačiū, gerai, bet gal palikime šiuos familiarumus ateičiai?).

Ir tada žmogus pradedi galvoti, negi niekas šių rašytojų nemokė, kad pirmasis laiškas yra pirmasis įspūdis, kurį padarai adresatui? Kad netgi asmeniškai nepažinodamas žmogaus, kuriam rašai, gali šiek tiek pajudinti smegenis ir Google, bei susivokti, koks stilius labiau tinkamas šiuo atveju – perdėm sausas ir protokolinis, ar laisvesnis ir sąmojingesnis. Nes vienaip rašysi prašymą kad ir tam pačiam Playboy redaktoriui įsidarbinti anekdotų rinkėjo pozicijoje, o kitaip siūlydamasis už prieinamą kainą perinstaliuoti jo redakcijoje vandentiekio sistemą.

Tačiau kažkodėl visi veržiasi į viešojo kalbėjimo pamokas, o labai retas – į viešojo rašymo. Gal užmiršta, jog bet kokia komunikacija, žodžiu ar raštu, yra skirta tam, kad žmonės kuo lengviau, paprasčiau ir suprantamiau pasikeistų idėjomis ir realizuotų savo tikslus?

Todėl pabaigai keletas nemokamų pasiūlymų, kurie gali padėti rašant kitą laišką nepažįstamam žmogui. Niekad nepradėkite pastraipos, beje, netgi sakinio, skaitmeniu. Nebent tai būtų data (tiesiog parašykite pats sau abu variantus ir pažiūrėkite, kurį maloniau skaityti). Niekad nenaudokite tarptautinio žodžio ten, kur puikiai galima apsieiti su vietiniu (apsiskaitymas rodomas kitokiais būdais). Niekad nekiškite ilgo žodžio ten, kur galima apsieiti trumpu. Niekad nevelkite vieno šalutinio sakinio ant kito, o šito ant trečio. Ir, pagaliau, niekad nenaudokite pasyvios veiksmažodžio formos ten, kur galima aktyvi. Netikit? Ogi pažiūrėkit, kaip atrodo įtikinamiau: „buvo atlikta“ ar „mes padarėme“?

O jeigu šių pamokų neužtenka – interneto platybės tiesiog dejuoja nuo dar išsamesnių patarimų, kaip išmokti rašyti.

PS. Jeigu pradėsit kabinėtis, kad šitame komentare aš pažeidžiau savo paties nurodytas taisykles, aš jums atsakysiu – tai nėra dalykinė korespondencija ir aš iš jūsų nieko ja neprašau.