Savitaigos galia

Įtaiga yra sena kaip pasaulis. Gydymo tikslais
ligonių psichiką žodžiais veikdavo Platonas,
Aristotelis, Hipokratas. Įtaiga ilgai buvo gaubiama
paslaptingumo ir mistinės baimės aureole.

Šiuo metu įtaigos ir savitaigos mechanizmų
fiziologinis pagrindas jau yra aiškus. Pastebėta:
kuo aktyviau žmogus reaguoja į emocinį poveikį,
kuo jis imlesnis įspūdžiams, tuo lengviau jis
pasiduoda įtaigai. Nepaprastai emocionalūs, imlūs
įspūdžiams ir jautrūs įtaigai yra vaikai. Jie,
palyginti su suaugusiaisiais, gyviau reaguoja į tai,
kas vyksta aplinkui, daugiau džiaugiasi ir
nusimena.

Realūs pokyčiai
Gebėjimas psichologiškai pavergti kitus žmones
taikomas nuo neatmenamų laikų. Žemėje visada
buvo žmonių, trokštančių valdžios. Bet meistriška,
gerai apgalvota žmogaus sąmonės užvaldymo
praktika, jos kontrolė, mokėjimas sąmonę paversti
moliu, iš kurio galima nulipdyti viską, ką nori,
pirmiausia buvo būdingi žiniuonims. Visada ir
visur, kur žmonėms trūkdavo žinių, atsirasdavo
žiniuonis, kuris bent kuo nors sugebėdavo
užpildyti žinių apie gamtą spragas. Pagrindinis
žiniuonių ginklas, padedantis jiems valdyti
aplinkinius, – įtaiga.

Savitaiga ir įtaiga galima pasiekti, kad organizme
vyktų pokyčiai, kuriuos įmanoma objektyviai
užfiksuoti. Pavyzdžiui, žmogui įteigus alkio arba
sotumo jausmą, pakinta jo kraujo sudėtis,
atitinkamai sumažėja arba padidėja leukocitų
skaičius. Įteigiant persišaldymo pojūtį, galima
sukelti „žąsies odos“ reiškinį. Pasitreniravę tai
geba daugelis. O treniruotėms skiriant daug laiko
įmanoma, kaip jogams, išmokti valdyti daugelį
organizmo funkcijų.

Kaip savitaigą aiškina mokslas? Savitaiga – tai
įtaiga, adresuojama sau. Savitaiga padeda sukelti
vienus ar kitus pojūčius, valdyti dėmesį, atmintį,
emocines ir somatines reakcijas. Išskirtiniais
atvejais savitaiga net galima sunaikinti
organizmą, jam fiziškai nė kiek nesipriešinant.
Neurofiziologų ir neuropsichologų pastarųjų
dešimtmečių tyrinėjimai rodo, kad psichiniai
vaizdiniai, emocijos ir nuostatos pastebimai ir
tiesiogiai veikia ne tik žmogaus psichologinę
būklę, bet ir jo fiziologinius ir somatinius
procesus.

Vaizdiniai, mintys (pavyzdžiui, mintys apie
pavojų) sukelia tokią pačią nervų sistemos ir
vėliau viso organizmo reakciją, kaip ir atitinkamos
subjektyvios situacijos. Kaip rodo tyrimai,
įteigiami vaizdiniai veikia širdies susitraukimų
dažnį, arterinį spaudimą, kvėpavimo gilumą ir
dažnumą, deguonies suvartojimą, smegenų bangų
ritmą, odos veiklos charakteristikas, vietinę
kapiliarų kaujotaką, temperatūrą, virškinimo
sistemos aktyvumą, lytinį susijaudinimą, įvairių
hormonų ir neuromediatorių pusiausvyrą kraujyje,
imuninės sistemos veiklą.

Lemiamas veiksnys yra tas, kad naudojant
vaizdiškumą galima sukelti ir stimuliuoti šiaip
sąmoningai nekontroliuojamų fizinių ir
neurofiziologinių funkcijų pokyčius. Specialistai
mano, kad tinkamiausias laikas savitaigai yra
prieš pat užmiegant ir vos prabudus. Kiekvienu
konkrečiu atveju reikia susigalvoti tam tikrą
savitaigos formulę ir ją kartoti savo vardu
teigiamąja forma bei esamuoju laiku. Savitaigos
formules reikia kartoti pusbalsiu ir labai
susikaupus. Savitaiga yra įvairių psichinės
savireguliacijos metodų – autogeninės treniruotės,
meditacijos, jogos, relaksacijos – pagrindas.

Lemia ne valia, o vaizduotė
Naudoti savitaigą gydymo tikslais Europoje tapo
labai populiaru praėjusio amžiaus trečiajame
dešimtmetyje. Visame pasaulyje išgarsėjo Emilio
Kuė (Emile Coue) vadovaujama Nanto savitaigos
klinika. Pradėjęs karjerą kaip kuklus
farmacininkas, E.Kuė vėliau ne tik nuodugniai
ištyrinėjo žmogaus psichofiziologiją, bet ir iškėlė
nemažai originalių koncepcijų, Europoje
sulaukusių didelio atgarsio. E.Kuė pastebėjo, kad
žmogus nepasiduoda įtaigai, jei jai priešinasi ir
jos nepaverčia savitaiga.

Pagrindinis E.Kuė teiginys: nėra įtaigos, yra tik
savitaiga. E.Kuė vaizduotės jėgą lygino su kalnų
upe, kuri nušluoja viską pakeliui, bet kurią galima
„prisijaukinti“, ir tuomet ji gali gaminti teigiamą
energiją. Jis tvirtino, kad visi žmonės yra valdomi
savo vaizduotės jėgos ir kad sergantis žmogus,
„apsiginklavęs teisingais vaizdiniais, gali atgauti
dvasinę pusiausvyrą“.

Pagal E.Kuė, sąmoninga savitaiga – tai gydymo
būdas, padedantis nuslopinti liguistus,
kenksmingų padarinių turinčius vaizdinius ir
pakeisti juos naudingais, palankiai veikiančiais.
Kas nenorėtų „blizgėti“ būtent tose srityse, kurios
kelia baimę? Kaip žinoma, Demostenas turėjo
kalbos defektą (buvo šveplas), bet norėjo tapti
oratoriumi.

Šis žmogus buvo kupinas pasitikėjimo savimi,
lankė oratoriaus meistriškumo pamokas,
praktikavosi kalbėti su akmenukais burnoje ir,
amžininkų liudijimu, tapo nepranokstamu
oratoriumi, jo kalbos klausytojams darydavo
„audros“ įspūdį. Demosteno pavyzdys, kaip mano
E.Kuė, vaizdžiai iliustruoja vieną iš pagrindinių jo
teorinių teiginių: „Sėkmė pasiekiama ne tiek
valios, kiek vaizduotės jėga“. Iš tiesų, kaip gerai
žinoma iš kalbos defektų gydymo praktikos, kuo
daugiau sąmoningų pastangų ligonis deda
negalavimui išgydyti, tuo blogesnis būna
rezultatas.

Pasak E.Kuė, gydomieji vaizdiniai iš esmės yra
fakto konstatavimas. Jis juos pavadino savitaigos
formule. Pagrindinė E.Kuė formulė: „Kiekvieną
dieną visais atžvilgiais man darosi vis geriau ir
geriau“. Įtaigos formulė – tai siūlymas esamuoju
laiku. Ir visiškai nesvarbu, ar jis atitinka tikrovę,
nes frazė adresuojama pasąmoniniam „aš“, kuris
pasižymi lengvatikybe.

Pasąmoninis „aš“ šią frazę priima kaip tiesą ir
pradeda ją įgyvendinti. Net galima sakyti, kad ją
priima kaip užduotį, kurią būtina vykdyti.
Pasąmoninis „aš“, veikiantis visas organizmo
funkcijas, vykdo užduotį, tiesdamas kelią į
išgijimą ir jį spartindamas, bet neišeidamas iš
pačios gamtos nubrėžtų optimalių ribų. Tai
gerokai daugiau, negu gali nuveikti nesąmoningas
„aš“, jį veikiant valios jėga.

Atvirkštinis efektas.
E.Kuė buvo pirmasis, nuodugniai ištyrinėjęs
įtaigos prigimtį ir suformulavęs keletą esminių
principų, iš kurių svarbiausias yra atvirkštinio
efekto dėsnis. Jei žmogus, svajodamas apie kokį
nors tikslą, galvoja, „kaip būtų gerai tai pasiekti,
bet… tikriausiai man nieko neišeis“, kad ir kiek jis
stengtųsi, rezultatas bus nulinis, rašė
mokslininkas.

E.Kuė atradimas visiškai paaiškina lemtingą
vaidmenį, kurį pasąmonės leksikone vaidina
nelemtas „pasistengsiu“: iš tiesų šiame žodyje
tarsi iš pat pradžių yra įdiegta abejonė, nesėkmės
laukimas. Todėl, numatę tikslą, jokiu būdu
„nesistenkite“ prie jo priartėti, tikėkite – būtinai jį
pasieksite! Atvirkštinio efekto dėsnį vaizdžiai
iliustruoja paprastas pavyzdys. Įsivaizduokite, kad
ant žemės guli 4 metrų ilgio 30 cm pločio lenta;
akivaizdu, kad kiekvienas iš mūsų pereis ja kuo
lengviausiai.

Uždėkite ją ant dviejų kėdžių: uždavinys bus šiek
tiek sudėtingesnis, prireiks tik didesnio
atsargumo. O dabar įsivaizduokite, kad ta lenta
jungia du 10 aukštų namų stogus… Žengti ja bus
išties pavojinga: aukščio baimė privers veikti
atvirkštinio efekto dėsnį, vadinasi, eidami ja
neišvengiamai nukrisite. O kodėl, pradėję mokytis
važinėti dviračiu, mes taip dažnai trenkiamės tai į
medį, tai dar į kokią nors, atrodytų, visiškai
menką kliūtį? Tik todėl, kad iš visų jėgų būtent
tos kliūties stengiamės išvengti! „Kai kyla valios ir
vaizduotės konfliktas, – rašė E.Kuė, turėdamas
omeny amžinąjį sąmonės ir pasąmonės ginčą, –
pastaroji neišvengiamai laimi“.