Paliko žmoną su 11 vaikų ir pasikeitęs pavardę spruko pas kitą

Irina Rudzianskienė kartu su penkiais nepilnamečiais vaikais gyvena baisiomis sąlygomis – sename name, buvusioje skerdykloje, miško pakraštyje.

Ji gauna nedarbingumo pensiją, minimumą ir išmokas už vaikus, tačiau pinigų katastrofiškai trūksta, kad pakaktų vaikams išmaitinti, sumokėti už jų ekskursijas ir būrelius. Viską suėda banko kreditas, elektra ir kiti privalomi mokėjimai, rašo „MK Estonija“.

„Labai noriu, kad Estijos valdžia žinotų, kaip žmonės išgyvena provincijoje“, - sako moteris.

48 metų Irina su būsimu vienmečiu vyru Artūru Rudziansku susipažino kai jai buvo 21-eri. Ji jau augino dukrą ir laukėsi antros, o santuokoje su Artūru pagimdė dar dešimt vaikų. Vyriausiai dukrai 30 metų, o jauniausiai – vienuolika.

„Ji labai jį mylėjo ir myli iki šiol, - sako jos dukros Olesia (30) ir Vika (25). - Gimdė tiesiog kasmet, nes tikėjo savo ateitimi, kad jie išgyvens ir sugebės kartu užauginti vaikus“. Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip.

Persikraustymai ir tragedija

Iš pradžių šeima gyveno Mardu mieste dideliame bute, kurį jiems suteikė buvęs meras Georgijus Bystrovas. „Jis ir mašiną mums skyrė“, - su dėkingumu prisimena Vika.

„Mums labai padėjo ir Albertas Norakas iš Estijos paramos daugiavaikiams draugijos, ir maistu, ir drabužiais. Jis vienintelis žmogus, kuris kasmet paskambindavo pasveikinti su Motinos diena, - sakė Olesia. - Tačiau jau keleri metai jo nėra“.

„Iš Mardu išvažiavome, nes tėvas pradėjo gerti ir šlaistytis. Nusprendėme persikelti arčiau jo tėvo, tikėdamiesi, kad situacija pagerės. Puku nupirkome namelį su puse ežero. Šalia stovėjo jo tėvo namas. Kelerius metus pragyvenome, viskas buvo puiku – savos karvės ir kiaulės. Tačiau 2003 metais tame ežere nuskendo mūsų mažasis brolis... Mama po to nebegalėjo ten pasilikti“, - pasakoja Olesia.

Didelė šeima persikėlė arčiau Valgos, netoliese nusipirko apgriuvusį namą, paėmė kreditą ir paskolą mašinai.

Dukros pasakoja, kad tėvas turi rankas, tačiau prieš trejus metus jis paliko šeimą, kažkur Piteryje vedė kitą moterį ir, panašu, net pakeitė pavardę. Mama bandė išieškoti alimentus, tačiau antstoliai nesugebėjo jo rasti.

„Kadangi kreditas imtas mamos vardu, ji dabar už jį ir atsako. Mašina stovi šalia namų, jos būklė prasta, o už ją dar mokėti ir mokėti. Ir namas toks senas, kad paimtų pinigų neužteko jam iki galo suremontuoti“, - sako vyresniosios dukros.

Žiemą vieni tamsiame miške

Irina gauna išmokas už penkis vaikus (345 eurus) ir nedarbingumo pensiją (112 eurų). Naktimis dirba valytoja gamykloje ir gauna 320 eurų per mėnesį. Tai išeina 777 eurai per mėnesį.

Už šiuos pinigus moteris turi pasirūpinti penkiais nepilnamečiais vaikais. Socialinės rūpybos skyrius nepadeda, nes mano, kad tokių pajamų turėtų užtekti. Nieko nejaudina, kad moteris kas mėnesį 150 eurų atiduoda bankui, o namo būklė tiesiog siaubinga.

Dukros pasakoja, kad elektros instaliacija name labai sena, iš rozečių kyšo apanglėję laidai, sienos kai kur prateka, dar stipriai pučia vėjas. Namo durys vos užsidaro, viename kambaryje išdaužtas langas – čia pasidarbavo buvęs vyras, kai paskutinį kartą jam atvykus nebuvo įleistas į namus. Tualeto ir vonios būklė siaubinga.

„Gali kilti gaisras, vaikai bet kurią akimirką gali gauti elektros smūgį“, - nerimauja Vika.

„Kai dar nedirbau, kreipiausi į Valgos socialinį skyrių pagalbos, tačiau jie man pasakė galintys skirti nebent 10 eurų, - prisimena Irina. - Supratau, kad pagalbos iš jų laukti neverta“.

Šeimai buvo pasakyta, kad Valgoje labai daug daugiavaikių šeimų, lėšų visoms neužtenka. Esą, žinojote, kur važiuojate, todėl jokios pagalbos nelaukite. „Tačiau kai važiavome, nelaukėme jokios pagalbos, buvome tikri, kad pajėgsime patys“, - sako Olesia.

Be kredito Irinai tenka kas mėnesį mokėti už elektrą. „Vaikų daug, kad nusipraustume, ten stovi boileris. Tamsiuoju paros metu, kai vaikai daro pamokas savo kambariuose, išeina daug už elektrą“, - aiškina vyresniosios dukterys.

„Kreipiausi į savivaldybę, prašiau sutvarkyti kelią, kuriuo vaikai vaikšto į mokyklą, - pasakoja Irina. - Namas yra už penkių kilometrų nuo miesto, kelias neapšviestas ir nevalytas. Tačiau jie žada ir žada, bet kol kas nieko nepadarė“.

Šeimos namas stovi miške, 400 metrų nuo kelio, kaimynų nėra, šalia kapinės, todėl kartais būna ganėtinai baisu. Kartą naktį kažkas ėmė belstis į duris. Motina priėjo prie lango, mato, ten kažkoks aukštas žmogus stovi. Klausia: „Kas čia?“ Tas neatsako. Tik girdėti greitas kvėpavimas. Moteris durų neatidarė, bet dukterų teigimu, jos tokios, kad koja galima išmušti. Mama visą naktį tirtėjo iš baimės. Ryte paaiškėjo, kad pabėgo kažkoks psichiškai nesveikas žmogus ir laužėsi pas ją.
Šeimą baugina ir tai, kad minėtu keliu laksto daug laukinių šunų, mat netoliese įsikūręs sąvartynas.

Ryte pinigai, vakare kompensacija

Irina daug kartų galvojo, ar nevertėtų namo parduoti ir persikelti pas Taline gyvenančius vyresniuosius vaikus. „Bet kas jį čia pirks? Jo būklė tokia baisi, čia ir suremontuotų namų nelabai perka. Be to, jam paimtas kreditas“, - samprotauja Irina.

„Šis namas – buvusi skerdykla, - aiškina Olesia. Kai mes kraustėmės, variantų buvo nedaug, šeima didelė, todėl teko pirkti tokį seną namą tolėliau“.

Kai mama dirba, mažuosius prižiūri vyriausia iš likusių penkių nepilnamečių – šešiolikos Ariša. „Jie ten ir patys maistą ruošiasi, ir krosnelę kūrena. Ten šešios krosnelės, kiekvieną jų reikia gerai pakūrenti. Kiek pinigų reikia malkoms – baisu net sakyti! Norint peržiemoti, reikia mažiausiai dviejų mašinų po dešimt kubinių metrų. Tai apie 280 eurų. Suprantama, mama tokios sumos neturi iš kur paimti“, - apgailestauja Vika.

„Kai nueinu į socialinį skyrių ir prašau nupirkti malkų, man sako: „Jūs iš pradžių nupirkite, užmokėkite pinigus, atneškite kvitą, tada mes jums kompensuosime“. Nors kompensuoja ne viską, - aiškina Irina. - Atsakau, kad neturiu už ką nupirkti, prašau pinigų, niekam jų kitam nei malkoms neišleisiu. „Ne, pas mus tokia tvarka“, - atsako socialinis darbuotojas. Ir išgyvenk kaip nori“.
Moteris visgi pasidžiaugia, kad miestas padėjo jiems atvesti vandenį iki namo. „Nuo kelio iki namo turėjome nusitiesti trasą savo sąskaita. Įmonė iš mūsų norėjo 40 tūkstančių kronų. Socialiniai darbuotojai padėjo, labai jiems dėkingi, tačiau dabar tai primena kaskart, kai ateinu ko nors prašyti“, - sako Irina.

Moteris tikina, kad pinigų katastrofiškai trūkti pradėjo išėjus vyrui. „Jeigu anksčiau kažkaip susitvarkydavom, tai dabar aš paprasčiausiai nematau išeities. Man tik 48 metai, bet aš jau netekau kelių dantų vien todėl, kad neturėjau pinigų jiems gydyti“.

Šeima atsidūrė aklavietėje

Vyresniosios dukros sako padedančios mamai kuo gali, bet ne visada turi galimybių. Vika pati augina du vaikus, mažajam vos trys mėnesiai. Jos šeimoje vienintelis maitintojas – vyras Nikolajus, dirbantis laivų dažytoju. Gyvena jie nuomojamame bute, eilėje laukia municipalinio būsto. „Bet kada mes jį gausime – niekas nežino“, - skėsčioja rankomis Nikolajus.

Olesia dirba gamykloje, gauna 480 eurų. Kartais iš šitų pinigų dar sugeba padėti mamai. „Dabar pavasaris, prasideda ekskursijų metas. Kuris mitresnis, iškart skambina ir sako: „Olesia, pervesk dešimt eurų!“. Kuris kuklesnis, tas sėdi namie, nes visiems apmokėti ekskursijas man pinigų nepakanka“, - apgailestauja ji.

Dar viena dukra, 23 metų Anastasija, su vaikinu gyvena Anglijoje. „Ji ten kol kas mokosi, darbo dar nerado, - pasakoja Vika ir Olesia. - Jie bandė mamą su mažaisiais pasiimti pas save, bet ten kažkas nesigavo su dokumentais. Mama metus sėdėjo ant lagaminų, nieko darže nesodino, galvijus visus pardavė, ir nieko neišėjo. Todėl šią žiemą jie labai sunkiai gyveno“.

Dukros pasakoja, kad jei neturėdamos pinigų turi maisto produktų, nuvežti jų mamai negali, nes pernelyg toli. „Bilietas autobusui į vieną pusę – 12-14 eurų“, - sako jos.

„Mes norėjome atsivežti ją čia, bet kur jie visi sutilps? - toliau kalba Olesia ir Vika. - Municipalinio buto laukti tektų kelerius metus. Kur jiems tuo metu gyventi? Nuomoti dar vieno buto mes kol kas negalime“.