Palaidoti gyvi.

Tai buvo 1871 m. Choleros aukos paprastai
būdavo laidojamos labai greitai po mirties, kad
mikrobai neplistų. Niekam nekilo net minties, kad
Mary laidojama per greitai. Bet po dešimties
metų, kai rūsys vėl buvo atidarytas, norint
palaidoti ką tik mirusį netikrą Mary dėdę,
laidojimo biuro savininkas ir jo padėjėjas išvydo
košmarišką vaizdą.
Mary karsto dangtis, prieš tai buvęs prikaltas,
gulėjo ant grindų. Pusė merginos skeleto buvo
karste, pusė – šalia jo. Dešinėje kaukolės pusėje
matėsi didelis bjaurus įtrūkimas. Jos dešiniosios
rankos pirštai buvo sulenkti, tarsi bandytų spausti
kažką, galbūt gerklę. Jos drabužiai buvo
sudraskyti. Panašu, kad Mary, kai buvo užkaltas
karstas, buvo ne mirusi, bet tik praradusi sąmonę.
Choleros aukas dažnai ištinka koma. Tokios
būklės Mary ir buvo palaidota. Po kelių valandų ar
dienų ji nubudo ir nesuprato, kur esanti. Sunku
įsivaizduoti, kokį siaubą ji patyrė, bergždžiai
šaukdamasi pagalbos. Tada, supratusi, kad jos
niekas negirdi, ji beviltiškai bandė atidaryti karsto
dangtį. Įtempusi visus raumenis mergina
galiausiai jį numušė. Matyt, pastangos buvo
tokios didelės, kad ji nukrito išsekusi arba
apalpusi. Susitrenkusi galvą į akmeninę lentyną
mirė iš karto.
Kitas variantas – numušusi dangtį ir suvokusi,
kad yra tamsiame kapo rūsyje, Mary išprotėjo iš
siaubo, sudraskė savo drabužius, bandė save
pasmaugti, tada trankė galvą ir mirė. Paaiškėjo,
kad gydytojas, konstatavęs jos mirtį, iš to turėjo
naudos. Jis du kartus bandė nužudyti Mary įmotę,
tikriausiai norėdamas užvaldyti jos pinigus, ir kaip
tik todėl ji pabėgo iš Indijos. Mary galėjo būti jo
veiksmų liudininkė. Testamentuose – prašymai
perpjauti gerklę Toks kraupus likimas Viktorijos
epochoje nebuvo toks jau neįprastas, kaip galima
įsivaizduoti.
Iki XX a. medicininių pasiekimų mirties nustatymo
metodai toli gražu nebuvo patikimi. Pavyzdžiui,
būdavo tikrinama reakcija prie padų kišant karštą
duoną. Kai kuriuos žmones taip gąsdino mintis
apie nubudimą karste, kad jie testamentuose
reikalaudavo po jų „mirties“ atlikti tam tikrus
veiksmus – pavyzdžiui, perpjauti jų gerklę arba
persmeigti širdį, – kad būtų išvengta tokio
kraupaus likimo.
1905 m. išleistoje ir šiemet perleistoje knygoje du
gydytojai su dar vienu kolega pateikė makabrišką
sąvadą apie per anksti palaidotus žmones ir
panašius apsirikimus. Informacija buvo surinkta iš
viso pasaulio laikraščių. Bene kraupiausi atvejai –
kur aukos būtų beveik išsigelbėjusios, tačiau dėl
gyvųjų baimių ir kompetencijos stokos buvo vis
vien priverstos mirti.
1887 m. Prancūzijoje jaunas vyras buvo dar tik
nešamas į kapą, kai nešikai išgirdo jį beldžiant į
karsto dangtį. Bijodami sukelti gedėtojų paniką, jie
tęsė laidotuves. Bet kai ant karsto buvo pradėta
mesti žemes, beldimą išgirdo visi. Užuot nuo
karto nuėmę dangtį, jie laukė atvykstant mero.
Jam atvykus, karstas buvo atidarytas, bet vyras
viduje jau buvo uždusęs. Buvo ir daugiau atvejų,
kai žmonės laukdavo, kol atvyks valdžios
atstovai, ir atidarę karstą rasdavo, kad jame
gulintis asmuo mirė prieš kelias minutes.
Iš išsikraipiusių aukų kūnų, atsilupusių rankų ir
kojų nagų ir siaubo išraiškų veiduose būdavo
aišku, kad jie bandė išsivaduoti.
Protestuojančioms motinoms – kaltinimai Kartais
žmonės, kurie bandydavo užkirsti kelią, jų
manymu, per ankstyvoms laidotuvėms, būdavo
apkaltinami pamišimu nuo gedulo ir nesugebėjimu
susitaikyti su mirties realumu.
1851 m. Niujorke susirgo ir buvo palaidota
Virginia Macdonald, nepaisant, kad mergaitės
motina tvirtino, kad jos duktė nemirusi. Šeima
bandė nuraminti isterijos apimtą moterį, bet
nesėkmingai, todėl galiausiai kūnas buvo
atkastas. Mirusi mergaitė gulėjo ant šono, jos
rankos buvo baisiai sukandžiotos. Buvo panašu,
kad ji nubudo karste ir pradėjo valgyti savo
rankas – iš siaubo ar iš alkio.
Panašus atvejis nutiko 1903 m. Prancūzijoje.
Buvo palaidotas keturiolikmetis berniukas,
prievarta atimtas iš motinos, kuri tvirtino, kad jis
nemiręs. Praėjus dienai po laidotuvių, moteris
buvo užtikta plikomis rankomis kasanti žemę,
bandydama pasiekti sūnaus karstą. Karstas buvo
atidarytas, ir visi pamatė, kad berniukas karste
persisukęs, nes bandė išsilaisvinti. Jis mirė
uždusęs. Tiesa, gali būti, kad kartais mes
manome, jog matome beviltiškų pastangų
išsilaisvinti požymius, bet tai iš tiesų būna
natūralių procesų – puvimo ar lavono stingimo –
pasekmė.
Kartais dėl surastų karstų su nukeltais dangčiais
ir išvartytų lavonų atsakingi kapų plėšikai. Bet
kartais nekyla jokių abejonių, kad žmogus buvo
palaidotas gyvas. Ypač skausmingi atvejai –
moterų, kurias mirtis ištiko dėl nėštumo
komplikacijų. Negydoma nėščiųjų eklampsija gali
sukelti priepuolius ir net komą. Būtent toks galėjo
būti Lavrinijos Merli atvejis – valstietės merginos
iš Italijos, kuri, kaip buvo manoma, mirė nuo
„isterijos“.
Ji buvo palaidota kapo rūsyje 1890 m. liepą. Po
dviejų dienų kapas buvo atidarytas ir paaiškėjo,
kad mergina buvo atgavusi sąmonę, apsivertė
karste ir pagimdė kūdikį. Vis dėlto abu mirė.
Gydytojas iš Anglijos, Berkšyro, papasakojo kitos
jaunos motinos istoriją. Ji buvo tropikuose
dislokuoto armijos gydytojo žmona. Iškart po
gimdymo moterį apėmė stiprūs širdies skausmai.
Nepaisant didelių medikų, taip pat ir jos vyro,
pastangų, moteris mirė ar bent jau taip atrodė.
Nedelsiant buvo pasiruošta laidotuvėms. Tik
niekaip nepavyko užmerkti velionei akių, tad jos
buvo plačiai atmerktos, ir kai vaikai atėjo atiduoti
paskutinės pagarbos. Kai jie išėjo, moters
slaugytoja priėjusi paglostė mirusios savo ponios
veidą.
Didžiausiai savo nuostabai, ji išgirdo kvėpavimo
garsus ir sukėlė aliarmą. Gydytojai prikišo prie jos
burnos veidrodėlį, bet jis neaprasojo. Pradūrus
abiejų moters rankų venas, kraujas netekėjo. Jie
įsitikino, kad moteris tikrai mirusi, ir toliau buvo
ruošiamasi jos laidotuvėms. Bet ištikima slaugė
reikalavo prie ponios padų dėti garstyčias, jai po
nosimi mojuoti deginamomis plunksnomis, taip
tikintis išprovokuoti instinktyvią fizinę reakciją.
Galų gale visa tai pažadino moterį iš transo. Po
to, kai buvo išgelbėta, ji pasakojo girdėjusi, kad
vaikai su ja atsisveikina, kad atnešamas jos
karstas, bet neįstengė nieko pasakyti. Panašu,
kad po gimdymo ją buvo ištikęs tam tikras
laikinas paralyžius. Yra buvę atvejų, kai savo
šeimininkus išgelbėdavo šunys, lodami prie karsto
ar puldami karsto nešėjus ir priversdami juos
nuleisti ir atidaryti karstą – paaiškėdavo, kad
jame gulintis „velionis“ – gyvas.
Kaip gyvūnai pajusdavo, kad šeimininkas gyvas,
sunku pasakyti. Kai kuriems išsigelbėjusiems
„velioniams“ ta patirtis palikdavo tokią gilią
traumą, kad jie po jos neatsigaudavo.
Mergaitė iš Anglijos Herefordo miesto Sarah Ann
Dobbins buvo paskelbta mirusia 1879 m., tris
savaites prabuvusi komos būsenos. Jos kūnas
buvo pradėtas ruošti laidotuvėms ir paliktas
nakčiai užrakintame kambaryje. Kitą rytą atrodė,
kad kūnas šiek tiek pajudėjęs. Buvo pakviestas
gydytojas, ir mergaitė buvo atgaivinta. Bet po
keturiolikos metų ji nusiskandino upėje.
Baimė būti palaidotam per anksti buvo tokia
paplitusi, kad Belgijos grafas Michelas de
Karnice-Karnickis išrado „pomirtinio“ aliarmo
sistemą. Ant „lavono“ krūtinės turėjo būti
dedamas stiklinis rutulys – jeigu krūtinė nors
truputį sujudėtų, kamuolys nusiristų, ir virš kapo
pradėtų skambėti varpelis ir išsiskleistų vėliava.
Taip pat į karstą buvo siūloma įdėti garsiakalbį,
kad atsibudęs „lavonas“ galėtų prisišaukti
pagalbos. Tačiau aliarmo sistema pasisekimo
nesulaukė. Stiklinis kamuolys buvo per jautrus,
reagavo ir į bet kokius judesius irstančiame
lavone. Sistema nesuveikė jau ją demonstruojant.
Siekiant išvengti tokių situacijų, Vokietijoje mirę
žmonės keletą dienų prieš laidotuves būdavo
laikomi morguose. Karstai būdavo paliekami
atviri, kiekvienam lavonui ant piršto būdavo
užmaunamas žiedas, sujungtas su varpeliu, kad
pasigirstų garsas, jeigu lavonas sujudėtų.
Vienas penkerių metų berniukas, laikytas mirusiu,
atsibudo tokiame morge ir buvo nuvežtas namo
pas gedinčią motiną. Motina nuo šoko iš karto
mirė. Baimė būti palaidotam gyvam tebegyvuoja ir
šiandien – kartais ši tema plėtojama Holivudo
filmuose. Bet tai nėra visiškai nepagrįsta baimė.
Net ir šių dienų gydytojai suklysta konstatuodami
mirtį.
Pavyzdžiui, kareivis iš Fidžio 2007 m. Afganistane
buvo sužalotas pakelėje sprogusios bombos.
Nepaisant medikų pastangų jį išgelbėti, jis buvo
paskelbtas mirusiu. Tiktai prausiant kūną, prieš
įdedant jį į lavonmaišį, vienas medikas pastebėjo
labai silpną pulsą. Diagnozavus komą, kareivis
buvo nuskraidintas į ligoninę Didžiojoje Britanijoje.
Po aštuonių dienų jis atsibudo. Abi kareivio kojos
buvo amputuotos, tačiau tai jam nesutrukdė
atstovauti Didžiajai Britanijai 2012 m.
parolimpinėse žaidynėse.
Panašus dalykas nutiko ir 65 m. Maureen Jones
iš Jorkšyro 1996 m. Ji susmuko savo namuose.
Moters sūnus iškvietė greitąją pagalbą. Medikai
nusprendė, kad moteris patyrė insultą ir yra
mirusi. Laidojimo biuro darbuotojai jau kėlė ją į
katafalką, bet policininkas pastebėjo, kad trūkčioja
jos koja, ir iš karto atliko širdies masažą. M.
Jones vokai pradėjo virpėti, ir ji pramerkė akis. Ją
ištiko diabetinė koma. Moteris pasveiko, bet dar ir
praėjus ketveriems metams sapnuodavo
košmarus, kaip ją palaidoja gyvą. Visi šie
pavyzdžiai rodo, kad dar ir šiandien riba tarp
gyvenimo ir mirties yra siauresnė, nei mes
galvojame.