Pagimdžiau šešiolikos – ir ačiū Dievui!

Skaičiau straipsnį apie pagimdžiusią šešiolikmetę ir šlykštėjausi. Bet po to susivokiau, kad kažką panašaus patyriau ir aš. Tik tyliai ir viena.

http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=1052380&s=11&f=4

Užaugau šeimoje, kurioje visada buvo smurto. Tėvas grįždavo vienas ir mušdavo visus, net nežinau už ką. Pavyzdžiui, kartą sesuo grįžusi iš mokyklos nepersirengė, tai tėvas jai sulaužė koją. Tuo metu jai buvo septyneri. Palikta pravira spintelė – kentėsim visos.

Svarstau, ar mamos kūne iš viso liko kas nors nesulaužyta: nosis, rankos, galvoje – randų randeliai. Mama tik krisdavo ant žemės be sąmonės, o tėvas apipildavo vandeniu, ir vėl viskas iš naujo.

Mes su seserimi basos žiemą stovėdavome lauke, kad tik nepakliūtume tėvui po ranka. Mama laikui bėgant susirgo depresija. Ne kartą mūsų akyse bandė nusižudyti. Ačiū Dievui, visada nesėkmingai.

Kai man buvo dešimt metų, persikėlėme į miestą. Tada tėvas susirado kitą moterį ir išėjo iš namų.

Ar liūdėjau? Ne. Ar jaučiau skausmą? Žinoma, nes netekau šeimos. Mama ėmė smarkiai nuolat dirbti vien tam, kad mus išlaikytų, o mes augome vienos. Darėme ką norime, pačioje paauglystėje likome vadovauti sau.

Penkiolikos aš jau turėjau draugą. Turbūt tik dėl to, kad jaučiausi tragiškai viena. Mokykloje patyriau patyčias, nes niekada neturėjau rūbų, o nusileisti nenorėjau.

Namuose niekas nelaukė. Sesuo turėjo savo gyvenimą. O aš norėjau būti apkabinta.

Tad vos perkopusi penkiolika, ėmiau gyventi su savo vaikinu. Mama neprieštaravo, nes ji jau turėjo naują draugą ir faktas, kad nereikės manęs išlaikyti, ją guodė.

Ir aš pagaliau jaučiausi gerai. Man buvo likę du mėnesiai iki 16 metų. Ėmiau jausti pykinimą nuo visko.

Pasidariau testą. Du brūkšniukai buvo didžiausias mano matytas košmaras. Verkiau ištisai, mąsčiau tik apie abortą. Kai pasakiau vaiko tėvui, jis taip pat mąstė tik apie abortą.

Maldavau mamos pasirašyti abortui, o ji tik pasakė: „Augink, ką prisidirbai“. Augink??? Man juk tik 16-ka, tuomet mąsčiau.

Žinoma, neišvengiamai laukė draugų pasmerkimas, giminės moralai ir atitinkamas gydytojų požiūris. Jaučiau, kaip ėmiau nekęsti to, kas augo mano pilve. Tik tyliai.

Vaiko tėvas mane paliko po 5 mėnesių. Tiesiog išvažiavo į Ispaniją, mama ruošėsi į Angliją. Supratau, kad lieku viena ir niekam nereikalinga. Sėdėdavau aštunto aukšto balkone ir svarstydavau, kaip nekenčiu gyvenimo.

Pati kalta? Ačiū, kad pasakėt.

Nekalbėjau su savo pilvu, neskaičiau jam pasakų. Dirbau tam, kad išgyvenčiau ir mokiausi.

Tada pagimdžiau. Gimdymas buvo labai sunkus, nepavykus pagimdyti pačiai, darė Cezario pjūvį.

Parodė man kūdikį – buvo mergytė, ir paklausė, ar turite vardą. Ką – vardą?! Pamačiau nenusakomo grožio gilias, žydras akis. Ir pajutau, kaip dingsta visas skausmas. Tada pagaliau suvokiau, kad Dievas man atsiuntė angelą.

Kaip mano gyvenimas klostėsi po to? Sunkiai. Po mano gimdymo praėjus septynioms dienoms, mama išvažiavo į Angliją, o aš likau šešiolikmetė su kūdikiu ant rankų.

Mama siuntė truputį pinigų, bet buvo labai sunku. Nežinojau, ką daryti, kai dukra verkia, ką galima jai duoti valgyti. Bet išmokau.

Dabar ir aš gyvenu užsienyje. Mano angeliukui – treji su puse. Turiu sužadėtinį ir septynių parų sūnelį, kuris buvo lauktas. Už visa tai norėčiau padėkoti Dievui, kuris leido man suprasti, ką reiškia vaiko akys, šypsena, pirmas juokas, pirmas žingsnis. Tai – patys nuostabiausi dalykai pasaulyje.