NASA tyrimas: mūsų civilizacija keliauja tiesiai į pražūtį

Naujas tyrimas, kurį finansavo NASA Goddardo kosminių skrydžių centras, atskleidė liūdną perspektyvą – pasaulinė pramoninė civilizacija per kelis artimiausius dešimtmečius gali žlugti dėl nepažaboto išteklių naudojimo greičiau nei šie atsinaujina ir vis didėjančios prarajos tarp turtuolių ir skurdžių, rašo theguardian.com.

Nors tyrimo autoriai pripažįsta, kad įspėjimai apie „griūtį“ neretai vertinami kaip prieštaringi, jie bando remtis istoriniais duomenimis, rodančiais, kad „civilizacijų iškilimo ir griūties procesas yra pasikartojantis ciklas, kurio įrodymų galima rasti žmonijos istorijoje“. Atvejai, kuomet civilizacijos išnyksta dėl „staigaus žlugimo – kartais trunkančio šimtmečius – yra ganėtinai dažni“, sako mokslininkai.

Mokslinio projekto pagrindas – tarpdisciplininis „Human And Nature DYnamical“ (HANDY) modelis, kurio pagrindinis autorius yra JAV Nacionalinio mokslo fondo remiamo Nacionalinio socialinės-ekologinės sintezės centro matematikas Safa Motesharri, bendradarbiavęs su gamtos ir socialinių mokslų atstovais. Tyrimas, grįstas HANDY modeliu, priimtas publikuoti recenzuojamame leidinyje „Ecological Economics“.

Tyrimo autoriai teigia, kad istoriniai duomenys rodo, jog net ir pažangios, sudėtingos civilizacijos yra linkusios žlugti, todėl jie kelia klausimą ir dėl dabartinės civilizacijos išlikimo galimybių.

„Romos imperijos ir panašiai (jei ne labiau) išsivysčiusių Hanų, Maurjų, Guptų imperijų žlugimas, taip pat daugybės pažangių Mesopotamijos imperijų likimas yra įrodymas fakto, jog pažangios, rafinuotos, sudėtingos, ir kūrybingos civilizacijos gali būti ir trapios, ir laikinos“, – rašoma tyrime.

Projekto autoriai, tyrinėję pastarųjų civilizacijų žlugimų žmogaus ir gamtos santykių dinamiką, nustatė pačius svarbiausius veiksnius, kurie gali paaiškinti civilizacijų sunykimą ir kurie gali padėti nustatyti grėsmes mūsų civilizacijai. Šie veiksniai – tai populiacija, klimatas, vanduo, žemdirbystė ir energija.
Šie veiksniai gali sukelti civilizacijų griūti, kuomet jie konverguoja ir susidaro du esminiai socialiniai dariniai: „išteklių trūkumas dėl krūvio, tenkančio ekologinei talpai“ ir „visuomenės ekonominė stratifikacija į elitą (turtuolius) ir mases (vargetas)“. Šie du socialiniai reiškiniai „atliko pagrindinius vaidmenis visų civilizacijų žlugime ar žlugimo pobūdyje per pastaruosius penkis tūkstantmečius“, rašo mokslininkai.

Dabartinė ekonominė stratifikacija yra tiesiogiai susijusi ir su išteklių nesaikingu naudojimu: ir už vieną, ir už kitą socialinį reiškinį atsakingas „elitas“, dažniausiai susikoncentravęs išsivysčiusiose šalyse: „sukuriamas turtas nėra vienodai paskirstomas visuomenėje, bet yra kontroliuojamas elito. O tą turtą generuojančiai populiacijos masei skiriama tik nedidelė turto dalis, vos pakankama išgyvenimui“.

Šiuo tyrimu mokslininkai meta iššūkį šalininkams idėjos, kad technologijos išspręs žmonijos problemas, nes padidins gamybos efektyvumą: „technologinės permainos gali padidinti išteklių naudojimo efektyvumą, tačiau jos taip pat yra linkusios didinti ir išteklių, sunaudojamų vienam žmogui kiekį bei išteklių išgavimo mastus, taigi, be politinio reguliavimo padidėjusį išteklių naudojimo efektyvumą kompensuoja padidėjęs išteklių sunaudojimas“.
Žemės ūkio ir pramonės produktyvumo didinimas du pastaruosius šimtmečius atsirado „ne dėl sumažėjusio, bet dėl padidėjusio išteklių panaudojimo“, nors per tą patį laikotarpį labai stipriai išaugo ir pats šių veiklos rūšių efektyvumas.

Mokslininkai, modeliuodami įvairius scenarijus, priėjo išvados, kad esant sąlygoms, „labai artimoms šiandienos pasaulio realybei, civilizacijos griūtis yra sunkiai išvengiama“. Pasak mokslininkų, pagal tokį scenarijų „civilizacija ilgą laiką atrodo esanti tvariame kelyje, tačiau pritaikius net optimalų išteklių mažėjimo greitį ir pradžiai nustatant labai nedidelį elito kiekį, galų gale elito atstovai pradeda naudoti per daug išteklių, dėl ko masės pradeda badauti ir galų gale visuomenė žlunga. Svarbu pažymėti, kad šis L tipo žlugimas vyksta dėl bado, kurį sukėlė turtinė nelygybė ir vėlesnio darbininkų išnykimo, o ne dėl to, kad „neatlaiko“ gamta“.

Kito įvykių scenarijaus atveju pagrindinis vaidmuo skiriamas didėjančiam išteklių naudojimui. Buvo nustatyta, kad „esant didesniam išteklių išeikvojimo greičiui, masių padėties blogėjimas vyksta greičiau, nors elitas dar kurį laiką klesti, tačiau ilgainiui masės visiškai žlunga, o paskui juos žlunga ir elitas“.
Abiem atvejais elito turimas turto monopolis reiškia, kad jie yra apsaugomi nuo didžiosios dalies „žalingų aplinkos pablogėjimo poveikių kur kas ilgiau, nei masių atstovai“ ir, nepaisant neišvengiamos katastrofos ateityje, gali dar kurį laiką „pagyventi kaip įprasta“. Pasak mokslininkų, tas pats mechanizmas gali paaiškinti, kaip istorinių civilizacijų elitas, neįžvelgęs katastrofiškos trajektorijos (kuri buvo akivaizdžiausia Romos ir Majų imperijų atvejais) leido joms žlugti.

Mokslininkai, šias istorines pamokas taikydami šiuolaikinei civilizacijai, įspėja: „nors kai kurie visuomenės nariai gali tvirtinti, kad visuomenė juda link neišvengiamos griūties ir skatinti struktūrines visuomenės permainas, kurios leistų šios griūties išvengti, elitas ir jų šalininkai, prieštaraujantys tokioms permainoms, gali rodyti į „tvarią civilizacijos praeitį“, taip gindami savo poziciją – nieko nekeisti“.

Visgi mokslininkai nurodo, jog patys prasčiausi ateities scenarijai nėra neišvengiami ir kelia idėją, kad tinkamos politinės bei struktūrinės permainos gali padėti nutiesti kelią link stabilesnės civilizacijos ar bent jau išvengti civilizacijos griūties artimiausiu metu.

Pasak tyrimo autorių, du esminiai sprendimai, padėsiantys šiuolaikinei civilizacijai išsilaikyti ant kojų – tai sumažinti ekonominę nelygybę užtikrinant sąžiningesnį išteklių paskirstymą ir smarkiai sumažinti išteklių naudojimą pereinant prie mažiau aplinkai kenkiančių atsinaujinančių energijos šaltinių, o taip pat lėtinant populiacijos didėjimą.

„Civilizacijos žlugimo gali būti išvengta ir populiacija gali pasiekti pusiausvyrą, jeigu gamtos išteklių naudojimas vienam asmeniui pasiektų tvarų lygį ir jei ištekliai būtų paskirstyti tolygiau“, – sako mokslininkai.
Nors tyrimas yra iš esmės teorinis, esama ir kitų, daugiau empiriniais duomenimis grįstų tyrimų – pavyzdžiui, finansuotų banko KPMG ir Jungtinės Karalystės Vyriausybinio mokslo biuro – kurie įspėjo, jog vandens, maisto ir energijos krizių konvergencija per ateinančius 15 metų sukels „idealią audrą“.