Kvapą gniaužiantys pinigai vilniečio gyvenimą pavertė pragaru

Kuo gali virsti gyvenimas, kai trylikamečio kišenėje atsiduria didžiuliai pinigai? Tokią istoriją papasakos dabar jau 31-erių vilnietis Marius. Šimtus apmovęs interneto verslas, brangūs, galingi, greitai lekiantys ir greitai sudaužomi automobiliai. Kyšiai, kvaišalai, nejučia atsiradusi galia ir nebaudžiamumo jausmas. O po viso to – baugi priklausomybė bei rekordai, kuriais nesididžiuojama.

***

Tai, ką papasakosiu, lai būna įspėjimas ir pamoka visiems jauniems žmonėms, kurie gyvena tokį nutrūktgalvišką ir pinigais aptekusį gyvenimą, kokį kažkada gyvenau aš.

Jokiu būdu nesigėdiju savo praeities, bet negaliu ir nenoriu savo vardu ir pavarde kalbėti apie tai, kas buvo juodžiausia mano gyvenime. Dėl vienos paprastos priežasties. Vadovauju labai specifiniam verslui – Lietuvoje tuo užsiimančių žmonių yra vos keli, todėl bijau kaip nors pakenkti tam, ką pastaruosius kelerius metus taip nuoširdžiai kūriau.

Esu kilęs iš geros, pasiturinčios, vienu metu Lietuvoje gana gerai žinomos šeimos. Atrodė, nieko netrūko, mums sekėsi, tačiau nebuvau pernelyg lepinamas daiktais. Galbūt dėl to labai anksti pajutau, kad noriu pats užsidirbti pinigų ir tapti savarankiškas.

Tuo metu man buvo 13 metų. Atrodė, labai romantiška imtis veiklų, kurios, švelniai tariant, prasilenkdavo su įstatymais. Buvo maždaug 1996-ieji, tuo metu įstatymai dar nebuvo labai sureguliuoti ir griežti, todėl buvo galima nuveikti daug ką „įdomaus“ ir nesusilaukti bausmės.

Mano ir mano draugų veikla buvo susijusi su pirmosiomis interneto pinklėmis, kai žmonės įsigydavo tai, ko realiai nebuvo. Ir niekas dėl to mūsų nei susekdavo, nei nubausdavo.

Nebaudžiamumas tais laikais tvyrojo visur. Automobilį vairavau nuo keturiolikos - jeigu policija ir sustabdydavo, tai iškišdavai 50 Lt pro langą, ir važiuoji toliau.

Tuo metu viskas buvo panašu į euforiją: su draugais galėdavome kas keletą dienų nuvažiuoti į banką, pasiimti po 2000 Lt ir leisti juos iki pamesdavom galvą.

Viskas buvo išties beprotiška ir nutrūktgalviška: nusiperki vieną mašiną, pasivažinėji, ją sudaužai, tada kita mašina, vakarėliai...

Tas staigus savęs suvokimas kaip pseudosuaugusio žmogaus, greiti ir dideli pinigai, ryšiai bei įtaka ir privedė mane prie kvaišalų. Iš pradžių viskas atrodė linksma ir nekalta – kažko parūkai, kažko pauostai. Šventai tikėjome, kad mes skiriamės nuo tų, kurie vartoja ir savęs nekontroliuoja, nors ir mums narkotikai netruko tapti jei ne kiekvienos dienos, tai kiekvieno vakaro užsiėmimu.

Tiesa, kol buvau nepilnametis, neįvyko nieko tokio, kad mano problemą būtų galėję atpažinti mokytojai ar tėvai. Kažkaip išsisukau ir baigiau mokyklą.

Tačiau dar po kelerių metų pradėjau vartoti stipriuosius narkotikus – opiatus. Ir netrukus aš į juos pradėjau žiūrėti ne kaip į malonumą, bet kaip į medikamentus, kurie man padėdavo tiesiog funkcionuoti.

Labai gerai atsimenu, kaip viskas įsisuko. Man regis, tą kartą negavome kažkokių silpnesnių narkotikų, kai kažkas pasiūlė – pabandom heroino. Atrodė – kodėl gi ne? Juk tik kartą, nieko neatsitiks, netapsime priklausomi.

Pabandėme, patiko. Nes buvo nauja, nepatirta. Antrą kartą heroino pabandėme po dviejų savaičių. Po to – dar po savaitės, dar po savaitės. Ir prasidėjo...

Jau po mėnesio nuolatinio heroino vartojimo supratau, kokia sunki ir kankinanti būna abstinencija nuo opiatų. Bandžiau užmigti, bet nepavyko: akys stačios, kaulus laužo.

Išsigandau, nesupratau, kas vyksta. Puoliau važiuoti į vaistinę, gerti kažkokius močiutės vaistus. Nepadėjo.

Tada nuvažiavau pas draugą, iš kurio gaudavau heroino. O jis man ir sako: „Tai kas čia tokio – gi lomkės“. Lomkės tai lomkės, maniau, reikia imti toliau, kam man čia kentėti, pinigų juk buvo.

Taip prasidėjo juodžiausias mano gyvenimo laikotarpis. Mano dugnas buvo tuomet, kai pradėjau vogti. Kaip dabar atsimenu, bėgau į kiemą už namų, kad atimčiau iš vaiko mobilų telefoną ir jį parduočiau. Ir tai – žinant, kaip plačiai aš anksčiau gyvendavau. Tačiau dabar realybė buvo ta, kad man reikėdavo didžiulių dozių ir didžiulių pinigų. Heroino dozė parai man kainuodavo apie 2000 litų.

Paskutiniuosius mano vartojimo mėnesius apie mano bėdą jau žinojo tėvai. Kartais man nebūdavo likę kitos išeities, kaip tik paprašyti mamos pinigų. Kai būdavo labai blogai, tiesiog pasakydavau, jog man būtina tuoj pat gauti kelis šimtus litų. Tėvai jau buvo išsiskyrę, tad susitikęs su tėvu irgi nepraleisdavau progos paprašyti pinigų, kad ir 1000 litų.

Paskutiniajame etape jau ne rūkydavau, o leisdavausi heroiną, nes tai leisdavo sutaupyti šiek tiek pinigų.

Neturiu kuo didžiuotis, tačiau vieno apsilankymo privačioje klinikoje metu (ten man vis laikas nuo laiko padarydavo detoksikaciją) gydytojas pasakė, kad mano per parą suvartojama heroino dozė buvo beveik rekordinė - antra pagal dydį Lietuvoje.

O kito tokio apsilankymo metu gydytojas pranešė, jog esu patyręs mikroinsultą ir viena veido dalis jau ima skirtis nuo kitos... „Vaikine, gal jau tu susitvarkyk“, - gerai pamenu šiuos gydytojo žodžius.

Tuomet man buvo 22-eji. Žinojau, kad nebepadės privačios klinikos, detoksikacijos, kurių buvau praėjęs ne vieną ir ne dvi.

Taip atsidūriau Meikštų dvaro reabilitacijos centre. Buvau ten ilgai. Man tiesiog nesinorėjo grįžti į Vilnių, kol neturėjau aiškaus plano, ką veikti toliau.

Kai galiausiai visiškai atsitiesiau, grįžau į Vilnių, ėmiau prekiauti kompiuteriais. Tai buvo gana paprastas darbas. Tačiau greitai supratau, kad noriu daugiau. Taip pamažu ir sukūriau tą verslą, kuriam vadovauju jau apie penkerius metus, ir mums sekasi.

Dabar džiaugiuosi, kad turiu mylimą žmoną, sąžiningai užgyventą namą gerame Vilniaus rajone, mėgstamus užsiėmimus bei darbą ir galiu laisvai planuoti savo gyvenimą.

Galiu drąsiai pasakyti – praėjo aštuoneri metai po mano reabilitacijos ir nieko nevartoju ne todėl, kad negaliu. Nevartoju, nes nenoriu.

O jeigu nebūčiau sustojęs? Žmonių, su kuriais bendraudavau ir su kuriais vartodavau, istorijos liūdnos. Vienas – emigravęs ir dirba statybose, kitas jau miręs, dar vienas ką tik išėjo iš kalėjimo ir, kiek girdėjau, po eilinės vagystės vėl į jį grįžo.

Ką supratau ir išmokau? Supratau, kad pagrindinė mąstymo yda, kuri nuvedė mane į tą pragarą, buvo nuolatinis noras atrodyti geresniu ir kietesniu, nei buvau iš tikrųjų. Mane gadino pinigai, būtent jie augino mano perdėtą pasitikėjimą savimi ir galiausiai pakišo man koją.

Džiaugiuosi, kad esu jau kitame kelyje. Nes viskas, kas mano gyvenime įvyko gražiausio ir geriausio, įvyko tada, kai nustojau vartoti.

***

Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.