Kur mes prarandame ir kur įgyjame jėgas?

Turbūt visi esame susidūrę su tokiu reiškiniu, kai
laikas nuo laiko pasikartojančioje tokioje pat
situacijoje reaguojame skirtingai. Vieną syk
reaguojame emocionaliai ir audringai, o kitą syk –
visiškai ramiai. Suprantama, kad antras variantas
mums patinka gerokai labiau. O kame gi reikalas,
kodėl lyg ir vienus ir tuos pačius įvykius priimame
skirtingai? Tiesiog tą kart, kai sureagavome
ramiai ir šaltai, mes turėjome pakankamai
emocinių ir fizinių tam galių.
Paanalizavę įvairiausias situacijas galime
pastebėti, kad vienose mes įgauname jėgų,
sustiprėjame, o kitose jas prarandame.
Suprantama, kad visa ko numatyti negalime,
gyvenime pasitaiko kebliausių nutikimų, tačiau
pasirinkti kaip į vienokius ar kitokius dalykus
reaguoti – pilnai mūsų valioje.

Mes prarandame jėgas:
kai sakome „Taip“, nors norėtųsi pasakyti „Ne“;

kai šypsomės, nors norėtume verkti;

kai nepailsime;

kai įkalbinėjame save pakentėti dar truputį,
vietoje to, kad gerai pamąstytume „O vardan
kokio tokio švento tikslo aš šitaip kenčiu?“;

kai įsižeidžiame ir nepaprašome žmogaus to,
ko mums išties reikia;

kai esame užsiėmę ne savo darbu;

kai žmogus mums neįdomus, o mes dėl
kažkokių prasimanytų priežasčių ir toliau
tęsiame su juo bendravimą;

kai didesnę laiko dalį šalia mūsų esantys
žmonės kalba negatyviai;

kai įsileidžiame į ilgus pokalbius apie politiką,
komunalinius mokesčius, kamščius keliuose ir
t. t.;

kai apkalbame kitus;

kai daug ir emocionaliai pasakojam kaip
gyvena kiti (dažniausiai norisi pasakoti, kaip
blogai gyvena kiti),
kai dirbame neįdomiame ir įkyrėjusiame darbe;

kai bijome;

kai laukiame, jog kažkas ateis (Senis Šaltis,
princas, pasiturintis dėdė ar kitas gelbėtojas) ir
tada mūsų gyvenimas pasikeis;

kai peikiame save, manome, kad esame netikę,
nemokšos, nieko verti;

kai kažkas mus laiko nevykėliais, o mes su tuo
sutinkame.

Mes įgauname jėgų kai:

susipažįstame su naujais žmonėmis;

įgyjame naujų žinių;

keliaujame;

įveikiame savas baimes;

išmėginame kažką naują (pavyzdžiui, tai gali
būti šukuosena ar naujas aprangos stilius),
einame pasivaikščioti (tai visai kas kita nei
„bėgimas į darbą“ ar ėjimas apsipirkti, tai
būtent pasivaikščiojimas be jokios kitos
priežasties);

flirtuojame;

užsiimame kūrybine veikla (tapyba,
siuvimas,kulinarija ir t.t.);

bendraujame su maloniais žmonėmis;

bendraujame su žmonėmis kurie mus palaiko ir
mumis tiki;

skiriame dėmesio savo kūnui (tinka bet kokios
kūno lavinimo praktikos, mankšta, plaukimas,
pirtis ir t.t.),
išlaisviname fizinę erdvę (prisiminkite, kaip jūs
pasijuntate namuose, kurie yra ką tik po
remonto);

išlaisviname emocinę erdvę (prisiminkite kaip
jūs pasijutote tada, kai jums pavyko kažkuriam
žmogui atleisti ar atsisveikinti su juo);

sakome „Ne“, kai norime pasakyti „Ne“,
sakome „Taip“, kai norime pasakyti „Taip“;

kai darome būtent tai, kas mums ir patinka.

Stebėdami save atidžiau atrasite ir daugiau to
kas jus sekina ir to, kas jums jėgų suteikia.