Kinija - galingiausia ateities valstybė?

Po ilgos pertraukos vėl nutariau pasidalinti savo pamąstymais. Šį kartą - apie Kiniją.

Po 2008 metų Pekino olimpiados į pasaulinę areną ekonominės krizės išvakarėse įžengė Kinija. Šios šalies ekonomikos rodikliai be sustojimo kyla jau metai iš metų.

Ar Kinija bus galingiausia ateities valstybė? Galbūt. Tačiau tam gali sutrukdyti ateityje galimai iškilsiantys dideli iššūkiai: 1) demografinės problemos; 2) ekologinės problemos; 3) galimas ekonomikos augimo lėtėjimas ateityje; 4) resursų problema; 5) klimato kaita; 6) per didelė turtinė nelygybė; 7) galima valdžios krizė (jei šalis susidurs su per dideliais iššūkiais, besiformuojanti vidurinioji klasė gali būti nepatenkinta esama padėtimi ir valdžia ir pareikalauti sau daugiau teisių).

Nepaisant to, Kinijos įtaka sparčiai plinta ne tik Pietryčių Azijoje, bet ir kitur. Jau daugelį metų kinai ekonomiškai skverbiasi į Afriką. Panašia veikla jie užsiima ir Centrinės Azijos regione. Kinija investuoja į kelių, ligoninių, vandentiekių ir kitokios infrastruktūros kūrimą vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse. Tai kelia vietinių gyventojų pasitikėjimą Kinija ir jie mielai su ja bendradarbiauja. Kinija nereikalauja iš savo partnerių nei demokratijos apraiškų patvirtinimo, nei žmogaus teisių laikymosi, todėl yra priimtina daugelio nedemokratiškų trečiojo pasaulio šalių vadovams. Verta pažymėti faktą, kad kinai turi įvairių susitarimų net su Baltarusija ir Ukraina (!) (tiesa, susitarimų su Ukraina ateitis nėra aiški dėl nestabilios dabartinės situacijos šalyje). Viena aišku – ateityje daugelis specialistų prognozuoja Kinijos ekonomikos augimo lėtėjimą. Todėl dabar kinai stengiasi išnaudoti piniginius resursus ne tik įtakos plėtrai aplinkiniuose regionuose ir pasaulyje, bet ir infrastruktūros šalies viduje kūrimui bei karinės galios didinimui.

Šiuo metu Kinijos metinis karinis biudžetas yra vienas didžiausių pasaulyje. Kinija yra įvardinama kaip viena realiausių varžovių pasaulinei JAV hegemonijai. XXI amžius neabejotinai bus didelis išbandymas euroatlantinėms organizacijoms, kadangi jau dabar JAV vis daugiau dėmesio skiria Ramiojo vandenyno regiono reikalams, todėl Europai skiriamas dėmesys pastarąjį dešimtmetį labai sumažėjo. Ar Europos valstybės be JAV pagalbos įstengs atremti visokeriopą Rusijos agresiją? Įvykiai Ukrainoje rodo, kad neįstengs. Krymo aneksija turi tik vieną vienintelį pozityvų aspektą – tai privertė JAV prisiminti, kad Rytų Europa ir jos problemos vis dar egzistuoja ir tebėra reikšmingos viso pasaulinio saugumui. Jas ignoruoti nėra protinga. Kinija Ukrainos klausimu laikosi neutralios pozicijos. Tai nieko nestebina, tačiau parodo, kad Kinija tėra gera Rusijos partnerė įvairiose srityse, tačiau naivu būtų laikyti ją Rusijos sąjungininke, nors šios šalys ir turi daug bendrų bruožų.

Kinija su kitomis šalimis (ypač Vakarų šalimis) bendradarbiauja tik tiek, kiek jai yra būtina ir naudinga. Jos politikai Vakarų atžvilgiu apibūdinti puikiai tinka kadaise ištarta legendinė frazė ,,We want to modernize, but not to westernize‘‘. Kinai savo šalį suvokia kaip esančią ,,pasaulio centre‘‘. Panašiai mąsto ir Europa, JAV bei Rusija. Tačiau toks egocentriškas pasaulio suvokimas Kinijoje yra kur kas senesnis, stipresnis ir labiau įsišaknijęs nei bet kur kitur. Kiniją tikrai ne ką mažiau nei Rusiją erzina nuolatiniai Vakarų priekaištai dėl įvairių dalykų; šios šalys tai laiko kišimusi į jų vidaus reikalus. Ypač skaudus tarptautinei bendruomenei yra Tibeto klausimas. Daugelis šalių vengia jį kelti, nes nenori konfliktuoti su Kinija ir dėl to nukentėti, nes Kinija laiko Tibetą savo teritorijos dalimi.

Kita Kinijos teritorinė problema – Taivanas. Taivanas yra valstybė, atsiradusi po to, kai komunistai 1949 metais Kinijoje paėmė valdžią. Pasak vikipedijos ,,Taivanas, nors ir turi daugelį nepriklausomos valstybės bruožų, nėra JTO narys bei yra oficialiai pripažįstamas tik 22 valstybių. Tiek Taivanas, tiek Kinijos Liaudies Respublika viena kitos nepripažįsta ir laiko save kaip vienintelę Kinijos suvereniteto atstovę. Nors pastaruoju metu daugėja pasisakančiųjų už formalų salos nepriklausomybės paskelbimą, KLR valdžia Pekine tokį žingsnį laikytų iššūkiu bei yra pagrasinusi panaudoti karinę jėgą.‘‘ ( http://lt.wikipedia.org/wiki/Taivanas )

Nors pastaruoju metu Taivanas ir Kinija vis glaudžiau bendradarbiauja ir nebesišvaisto agresyviais pareiškimais, nėra atmetama galimybė, kad kada nors ateityje Kinija gali užimti Taivaną. JAV tiekia karinę ginkluotę Taivanui, o tai itin erzina Kiniją. Kol JAV rūpinsis Taivano saugumu, ši šalis gali būti rami (nors nerimauti tikrai yra dėl ko, nes Kinija kiekvienais metais didina karinės ginkluotės koncentraciją netoli Taivano).

Kitas pavojingas Kinijos teritoriniam vientisumui esantis iššūkis – uigūrų etninė mažuma. Uigūrai jau daugelį metų siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, tačiau Kinijos valdžia juos laiko teroristais. Ši problema pasaulyje yra kur kas mažiau žinoma nei Tibeto, tačiau taip pat yra labai svarbi.

Apibendrinant galima teigti, kad Kinija turi ne tik didelių ambicijų bei galimybių, tačiau ir didelių problemų. Šios šalies potencialas yra didelis; svarbios globalinės problemos gali būti sprendžiamos tik susivienijus įtakingiausioms pasaulio valstybėms, kurių tarpe Kinija užima tikrai ne paskutinę vietą.