Kam robotikoje prireikė spermos?

Spermatozoidas – tai vyriškoji ląstelė, skirta apvaisinti kiaušinėlį. Dėl savo lankstumo bei ištvermės, šis lytinės sistemos komponentas jau seniai traukė bioinžinierių dėmesį, o kaip teigiama naujausiame „New Scientist“ pranešime, spermatozoidų pritaikymu jau susidomėjo ir robotikos specialistai.

Dresdeno Integruotųjų nanomokslų instituto (Vokietija) mokslininkai sujungė spermatozoidus su magnetu valdomais nanovamzdeliais, taip sukurdami pirmuosius biorobotus lytinių ląstelių pagrindu.

Tai perspektyvi individualių spermatozoidų valdymo technologija, kurią galima pritaikyti ir pernešant vaistus į konkretų organą.

Kontroliuoti atskirą ląstelę, kuri juda skystyje irdamasi į botagą panašiu žiuželiu, nėra paprasta. Didžiausias ikišiolinis mokslininkų pasiekimas šioje srityje – ląstelių grupių valdymas cheminių medžiagų ir magnetinio lauko pagalba.

Naujiesiems biorobotams sukurti profesorius Oliveris Šmitas su kolegomis pirmiausia pagamino plika akimi neįžiūrimų – vos 50 mikronų ilgio – vamzdelių iš anglies ir titano. Vėliau vamzdeliai buvo sudėti į skystį su buliaus sperma. Vienas vamzdelio galas buvo specialiai padarytas platesnis, kad jame galva priekin įstrigtų lytinė ląstelė, o jos žiuželis liktų laisvas.

Mikrovamzdelių orientacijai keisti komanda naudojo magnetinius laukus tuo pačiu principu, kuriuo kompaso rodyklės reaguoja į Žemės magnetinį lauką. Tai leido specialistams koreguoti ir lytinių ląstelių plaukimo kryptį.

O. Šmito teigimu, spermatozoidai yra perspektyvi biorobotikos tyrimų sritis, nes jie nekenkia žmogaus organizmui, nereikalauja išorinio energijos šaltinio ir gali judėti klampioje terpėje.

„Toks hibridinis sprendimas gali tapti pavyzdžiu kuriant efektyvias robotizuotas mikrosistemas,“ – teigia Toronto universiteto profesorius Erikas Dileris. Tiesa, jis pažymi, kad bent jau kol kas mikroskopiniai robotai greičiu neprilygsta gamtos sukurtoms ląstelėms.