delfinu sugebėjimai.

Nuo antikos laikų gausu pasakojimų apie delfinus, išgelbėjusius jūrose skęstančius žmones. Delfinas, vardu Pelorus Diek 25 metus sąžiningai „dirbo” locmanu Naujojoje Zelandijoje. Pasitikdavo prie sąsiaurio artėjantį laivą ir vesdavo tarp pavojingų povandeninių uolų. Kapitonai delfinu pasitikėdavo labiau nei locmanu profesionalu. Jei priplaukę sąsiaurį nematydavo Džeko, laukdavo, kol jis sugrįš palydėjęs kitą laivą. Kartą į jūrų akvariumą Floridoje buvo atgabenti vandenyne pagauti keli delfinai. Pradžioje juos įkurdino patalpoje greta senbuvių. Visą naktį vyko aktyvus senbuvių ir naujokų „čiauškėjimas”, nors patalpas skyrė siena. Rytą mokslininkai buvo nustebinti, kai suleisti į vieną baseiną naujokai puikiausiai mokėjo visą pratimų ir triukų programą. llgą laiką vienoje amerikiečių povandeninių darbų kompanijoje „dirbo” delfinas Fafi. Jis lydėdavo narus, atgabendavo ir grąžindavo į laivą įrankius. Po kurio laikorsakrtų bandytojai priėmė jį sudėtingesniam darbui: Fafi rasdavo ir atgabendavo į krantą išbandytų raketų pakopų dalis. Delfinų gebėjimus daugelį metų tyręs amerikiečių neurofiziologas Džonas Kaningamas Lilis parašė plačiai žinomą knygą „Žmogus ir delfinas”. Pirmiausia jį nustebino delfinų smegenų dydis – 1700 gramų, kai žmogaus smegenys sveria vidutiniškai 350 gramų mažiau. Dž. Lili tyrė ne tik delfinų gebėjimus, bet ir dresavo. Kartą Imdamas už stiklinės pertvaros, garsiakalbyje labai aiškiai išgirdo, kaip vienas iš jo auklėtinių, „čiauškėdamas” su kitu delfinu, pasakė „Lili”. Havajų universitete, kur yra viena iš didžiausių pasaulyje delfinų tyrimų bazių, dirbantis psichologas Luisas Hermanas išmokė delfinus dviejų dirbtinių kalbų. Viena tų kalbų pagrįsta pirštų ir rankų gestais, antroji – kompiuteriu sintezuojamų švilpimų deriniu. Abi kalbos turėjo po 35 žodžius, o įvairūs jų deriniai sudarė daugiau kaip tūkstantį pasakymų. Rusų mokslininkas biologijos daktaras Borisas Sergejavas tyrė delfinų orientavimosi aplinkoje mechanizmą, jis nustatė, kad delfinų smegenys į aplinką nuolat siunčia 20-40 signalų per sekundę, prireikus impulsų skaičių gali padidinti net iki 500 per sekundę. Tad delfinas ne tik siunčia traškėjimus, švilpimus, girgždėjimus, pliauškėjimus ir aikčiojimus, bet ir priima tokį informacijos kiekį, jog ne kiekvienas kompiuteris pajėgtų apdoroti. O delfinai iš priimamų signalų smegenyse tarsi kompiuterio ekrane susidėlioja vaizdo ir garso mozaiką, kuri nuolat keičiasi ir toli lenkia žmonių akių galimybes priimti ir apdoroti milžinišką informacijos kiekį. Grįžkime prie Dž. Lilio tyrimų. Jis valandų valandas klausydavosi delfinų bendravimo garsų įrašų, padarytų specialiame tyrimų baseine. Neurofiziologą nustebino delfinų „pokalbiai”, kai po treniruočių patalpoje likdavo vieni. Delfinai pakartodavo tyrinėtojų per tą dieną pasakytus atskirus žodžius. Bet išmokyti delfinus žmonių kalbos Dž. Liliui nesisekė, o kai kada susidarydavo įspūdis, jog delfinams tiesiog nuobodu bendrauti su žmonėmis. Labai įdomūs rusų bioakustikų V. Markovo ir V. Ostrovskajos tyrimai. Žinodami, kad žmonių kalbos konstrukcija susideda iš trijų sudėtingumo lygių (garso, skiemens ir žodžio), delfinų kalboje jie nustatė šešis sudėtingumo lygius. O tai reiškia, kad delfinų kalba primena senąsias, arba archajines, kalbas (eskimų, sanskritą ir kt.) ar kinų hieroglifus, kai vienas žodis ar ženklas reiškia visą pasakymą. Gal būtų paprasčiau suprasti tokios kalbos principą lyginant delfinų traškėjimų, švilpimų, girgždėjimų, pliauškėjimų ar aikčiojimų sudurtinius derinius su žmonių vartojamomis žodžių šaknimis, aplipdytomis priešdėliais, priesagomis, galūnėmis ir t. t. Mokslininkai nustebo delfinų kalboje nustatę matematinius dėsningumus. Aiškiai skiriamas semantinis nuoseklumas: frazė – pastraipa – paragrafas – skyrius. Dar nuostabiau, kad delfinų signalai skleidžia ne tik garsinę, bet ir vaizdinę informaciją. Ir jau visai neįtikima, kai prietaisais mokslininkai ėmė gaudyti delfinų signalų spindulius ir kompiuterio ekrane gavo kiekvieno siunčiamo signalo skirtingą skersinio pjūvio raštą – „hieroglifą”. Vadinasi, signalus galima užrašyti ir, tikimasi, iššifruoti. Taigi juos galima suprasti kaip delfinų raštą. Žmogui elementariai bendrauti užtenka apie 1000 žodžių, o delfinai bendraudami naudoja maždaug 7000 signalų derinius. Jau minėtas bioakustikas dr. V. Markovas apie delfinų gebėjimus rašo: „Mano manymu, delfinai – protingos būtybės, gebančios priimti, apdoroti ir panaudoti informaciją, o jos apimtis lenkia jų biologinę paklausą…” Kol kas nesuprantama, dėl ko delfinams reikia tokio sudėtingo ir didelės apimties bendravimo. Dar neseniai visa tai nebuvo žinoma.