Bananams – galas?

Prieš dvi savaites Pietų Afrikoje vykusioje konferencijoje mokslininkai aptarė, kaip galima būtų suvaldyti mirtinos bananų ligos protrūkį kaimyniniame Mozambike. Ligos sukėlėjas – grybelis, kuris nesustabdomai keliauja po pasaulį. Pastaraisiais metais jis išplito Azijoje ir Australijoje, ten sunaikindamas augalus, brandinančius mūsų taip mėgstamus geltonus vaisius.

Tarptautinė mokslininkų delegacija pasidalino savo įžvalgomis apie bananus kamuojančią infekciją, tikėdamiesi sugalvoti kokią nors strategiją, kuri padėtų izoliuoti Mozambiką nuo kitų Afrikos regionų, kuriuose bananai yra vienas iš pagrindinių pragyvenimo šaltinių milijonams žmonių. Iš Keiptauno mokslininkų delegacijos išvyko nusiteikę optimistiškai, rašo popsci.com.

Visas optimizmas išgaravo jau po kelių dienų, kai buvo išplatinta nauja ataskaita apie grybelio užpultą Mozambiko ūkį. Konferencijoje dalyvavę mokslininkai laikėsi prielaidos, kad grybelis užsiveisė tik viename izoliuotame plotelyje. Bet ataskaita parodė, kad infekcija išplito po visą plantaciją – iš pradžių tikėtasi, kad užkrėstas yra tik 50 hektarų plotas, bet išaiškėjo, kad grybelis išplito per 1400 hektarų. Kitaip tariant, 7 milijonai banano augalų buvo pasmerkti nuvyti ir supūti.

„Ateitis labai niūri. Jeigu ūkininkavimas nebus staigiai nutrauktas, nėra nė menkiausios galimybės sustabdyti tolesnį infekcijos plitimą“, - sakė Pietų Afrikos augalų patologas Altusas Viljoenas, suorganizavęs jau minėtą konferenciją. Blogiausia, pasak mokslininko, yra tai, jog sparčiai plintanti bananų liga kelia grėsmę pasėliams ir už Mozambiko ribų.

Grėsmė Afrikos ūkiams – tai grėsmė visai pasaulinei populiariausio vaisinio augalo pramonei. Komerciniu požiūriu bananų metinė rinka yra 8 mlrd. JAV dolerių vertės. Jungtinių tautų Prekybos ir raidos konferencijoje skelbta, jog šie vaisiai yra daugiau nei 400 mln. žmonių pagrindinis kalorijų šaltinis. Nors didesnė dalis bananų yra auginama Azijoje, afrikiečiai yra labai nuo jų priklausomi. Pavyzdžiui, tokiose šalyse, kaip Ruanda irUganda, vidutinis bananų suvartojimas yra apie 230 kilogramų žmogui per metus. Tai yra dešimtimis kartų daugiau nei suvartoja europiečiai. Kitaip tariant, bananų išnykimas reikštų, kad šiose šalyse prasidėtų badas.

Bananus žudanti infekcija, kuri liaudyje yra vadinama „Panamos liga“, o mokslo žinynuose - Fusarium oxysporum f.sp. cubensis Tropical Race 4 (arba “Foc-TR4”), pirmą kartą pietryčių Azijoje pastebėta dar XIX amžiuje, o to paties amžiaus pabaigoje jau išplito į Australiją. Grybelis veisiasi augalų šaknyse ir kyla aukštyn per ksilemą, užkemša kanalus, kuriais teka skysčiai, todėl bananų žolė nuvysta ir supūva.

Nors liga, kurią galima vadinti pačia baisiausia augalų infekcija pasaulyje, žinoma jau daugiau nei 150 metų, ji iki šių dienų yra nepagydoma. Dabar ji išplito Taivanyje, Indonezijoje, pasiekė Kinijos žemyninę dalį ir sunaikino bananų pramonę Australijos Darwino regione.

Tai nėra pirmas ligos protrūkis – XX a. pradžioje ji buvo išplitusi kartu su bananų veisle Gros Michel - visai kitokia, nei esame pratę matyti dabar. Tie bananai sukrovė turtus tokioms kompanijoms, kaip „Dole“ ir „Chiquita“. O pastarosios pradėjo taikyti tokį žemės ūkio modelį, kurio pagrindas yra monokultūra – jis kur kas panašesnis į greito maisto pramonę, nei į tradicinę žemdirbystę.

Tiesa, vėliau Gros Michel veislę milžinišku greičiu pradėjo naikinti Fusarium variantas „Race 1“. Iki 1960 metų ši veislė buvo iš esmės sunaikinta. Ją pakeitė šiandien viso pasaulio prekybos centruose matoma „Cavendish“ veislė. Iki tol ji buvo vertinama kaip menkavertė – prastesnio skonio, ne tokia patvari. Bet vaisių prekybos įmonės, kurioms dėl Gros Michel išnykimo kilo bankroto grėsmė, pradėjo auginti prastuosius „Cavendish“ bananus.

Teisingumo dėlei reikia paminėti, kad Mozambike bananų pramonė nėra pagrindinis maisto šaltinis – tai yra komercinis augalas. Mozambiko geografinė padėtis yra patogi į eksportą orientuotam verslui: bananai gali būti laivais gabenami į Šiaurę, į Europos ir Vidurio Rytų rinkas. Bent jau toks buvo planas 2008 metais, kai buvo pasodinti pirmieji daigeliai.

Ūkių steigimą finansavo „Chiquita“ - didžiausi ir seniausi bananų augintojai pasaulyje. Lūkesčiai buvo milžiniški. Iš Mozambiko ūkių netrukus buvo gabenama net 30 proc. visų šios kompanijos bananų – o tuometinio „Chiquita“ generalinio direktoriaus Fernando Aguirre'o teigimu, per metus iš šių vaisių kompanija uždirba net po 2 mlrd. JAV dolerių. Mozambiko plantacijos galėjo palaikyti pastovią pasaulinę bananų kainą ir stabilias kainas, o taip pat būtų labai naudingos vietinei ekonomikai – šiuose ūkiuose įdarbinti net 3000 žmonių. Bet 2010 metais „Chiquita“ pasitraukė iš Mozambiko, sprendimą motyvuodami nesugebėjimu užtikrinti pakankamai aukštos bananų kokybės ir problemų, kurias kelia piratavimas ties Afrikos krantais.

Vienas iš svarbiausių klausimų šioje istorija – kaip grybelis pateko į Mozambiką. Konferencijos dalyviai pateikė dvi galimas versijas. Viena – kad grybelius su savimi netyčiomis atsigabeno darbininkai iš Filipinų, padėję pastatyti bananų plantacijas. Ši infekcija yra tokia virulentiška, kad net žiupsnelis grybeliu užkrėstos žemės batuose arba ant darbo įrankių gali sukelti visą žemyną apimančią infekciją. O Filipinuose „Foc-TR4“ siautė nuo praėjusio amžiaus pabaigos.

Kita idėja – kad liga bananų jau laukė dirvoje, dar iki geltonųjų vaisių plantacijų atsiradimo Mozambike. Mokslininkai mano, jog taip nutiko ir Malaizijoje, kuomet praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje ten buvo pradėti auginti „Cavendish“ bananai, kuriuos nusiaubė vienas iš pirmųjų „Foc-TR4“ protrūkių. Dabar mokslininkai analizuoja grybelių Mozambike atmainą – lygina jų genus su kitose vietovėse paimtais grybelių mėginiais. A, Viljoenas įsitikinęs, kad bus nustatyta, jog grybeliai atkeliavo iš Filipinų.

Kad ir kokia bebūtų grybelių kilmė, akivaizdu, jog naujosios Mozambiko plantacijos nebuvo pasirengusios galimai infekcijai. Daugelyje pasėlių augalai buvo laistomi iš tų pačių vandentiekio taškų – taikant tokią praktiką, vanduo, į kurį pateko grybelis, užkrėstų iškart didelius plotus. Vanduo iš bendro drėkinimo šaltinio buvo viena iš svarbiausių priežasčių, išnaikinusių Gros Michel veislę XX a. viduryje.

Dar vienas tikėtinas ligos plitimo vektorius yra vietiniai gyventojai, į namus einantys per bananų pasėlius. Mozambiko bananų ūkių komplekso vadovas Jackas Dwyeris paskelbė, jog kasdien į ūkį ateidavo ir iš jo išeidavo daugiau nei 2500 žmonių ir 100 transporto priemonių.

Dėl infekcijų serijos bananų pramonė sukruto. Vos prieš penkerius metus „Chiquita“ vadovas F. Aguire'as yra sakęs: „Esame tikri, kad Panamos liga yra labai ribota grėsmė ir jos išplitimui reikės labai, labai daug metų, net jei ji išplistų už Azijos ribų“. Bet sužinojus, kas dedasi Mozambike, įmonės pozicija staiga pasikeitė. „Būtų kvaila į tai nekreipti dėmesio“, - sakė įmonės atstovas spaudai Edas Lloydas. Pasak jo, Panamos liga yra ilgalaikė grėsmė visai pramonei – jau esama informacijos apie infekcijos židinius Jordanijoje ir Omane.

E. Lloydas taip pat patvirtino, kad „Chiquita“ ieško pamainos „Cavendish“ veislei. Viena iš galimybių – modifikuota vaisiaus versija, kuriama Taivanyje. Veislės, kurios kodinis pavadinimas yra GCTCV 219, vaisiai yra saldesni už mums įprastus ir jų rinkimas yra kiek labiau komplikuotas nei „Cavendish“ bananų, tačiau jie yra labai atsparūs Panamos ligai.

Dabar veislė bandoma Filipinuose ir Australijoje. Jos privalumas – kad tai nėra genetiškai modifikuota veislė – jos išvedime panaudotas „somakloninės variacijos“ metodas – atsparesnių augalų rankinis atrinkimas ir dauginimas. Tiesa, patys bananų augintojai teigia, kad GMO bananų trūkumas būtų ne vaisiai ir ne technologija, o vartotojų baimė.

Dar viena galimybė yra alternatyvios bananų veislės, nuo mums įprastinių besiskiriančios labiau. Tiesa, tam reikėtų naujų pakavimo technologijų, tačiau rinka, patyrusi perversmą po Gros Michel išnykimo, galės tai išgyventi ir dar kartą. O jeigu vartotojų ir valdžios požiūris pasikeistų, bananų augintojai mielai hibridizuotų bananus su grybeliams atspariais pipirais.

Mokslininkų teigimu pats geriausias ginklas prieš grybelius yra įvairovė. Pasak jų, komercinį bananų auginimą pakeitus iš monokultūrinio (mat visi prekybos centruose bananai iš esmės yra vienas kito klonai) į daugiaveislį, su daug grybeliams atsparių veislių, plantacijos galėtų lengviau apsisaugoti nuo ligos, o vartotojams būtų pamaloninti gomuriai kitokiais bananų skoniais. Bananų ekspertų teigimu, „Cavendish“ bananai iš tiesų yra prasto, blankaus skonio – Indijoje, kur vietiniuose ūkeliuose žmonės augina net 600 šio augalo veislių, „Cavendish“ pašiepiamai vadinami „viešbučių bananais“.

Ar visa tai reiškia, kad netrukus ištiks „bananokalipsė“ arba „bananogedonas“. Veikiausia ne. Bet prie rimtų problemų neabejotinai priartėjome. Dabar net 45 proc. viso pasaulinio bananų derliaus sudaro „Cavendish“, o jų eksportas kasmet auga 7 procentais. Monokultūriniam ūkininkavimui plintant didėja ir grėsmė veislės gyvybingumui, ir žmonių gyvybėms. Tiesa, gerai yra tai, kad neseniai atlikus Afrikoje maistinėms reikmėms auginamų bananų tyrimus paaiškėjo, jog jie gali būti atsparūs „Foc-TR4“ grybeliui, nors tai reikia patvirtinti papildomais tyrimais.