Apie mokslininkus, kurie neužsiima mokslu

Senas Lietuvos daktarų anekdotas sako, kad jei dirbi vienu etatu – neturi ko valgyti, jei dviem – neturi kada. Teisybės jame daug, ir ne tik kalbant apie daktarus. Visose standartinėse biudžetininkų srityse reikalai tokie patys: mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai ir – mums aktualiausia – universitetų mokslininkai bei dėstytojai susiduria su ta pačia problema: realybės neatitinkančiomis „etatinėmis“ pajamomis. Docento atlyginimas Vilniaus universitete – apie du tūkstančius litų „į rankas“. Neatrodo bėdinai, nei lyginant su vidutine alga, nei – ypač – su minimalia. Atrodo dar geriau, palyginus su vidutinėmis kokio somaliečio ar net rumuno pajamomis. Ir vis tiek nesuprantu, ką galima daryti tiek uždirbant. Mano kartos (man 37) žmonės augo, studijuodami 13 laipsnių temperatūros auditorijose ir maudydamiesi vandenyje, kurį šildydavo ant viryklių. Nes karštą įjungdavo tik kartą per dvi savaites. Todėl mums nekyla noras eiti streikuoti, mojuojant transparantais ir reikalaujant, kad valdžia ką nors duotų. Mums išaiškino, kad reikia bijoti ne didelių išlaidų, o mažų pajamų. O fiksuotos mėnesio išlaidos dabar, kai jau įpratau praustis kasdien ir namuose +21°C, siekia apie 2100 litų. 1500 – paskola už būstą arba nuoma, kokie 200 už benziną, 50 už internetą, 25 už telefoną, kokie 300 – gyvybės draudimo įmokos už save ir dukras ir t. t. Maisto neskaičiuoju, nes mane maitina (ir dar kaip skaniai) žmona. Drabužių irgi, nes kol kas niekas nesuplyšo. Bet vis tiek aišku, kad pajamos mažos ir didinti jas reikia.

Pajamas padidinti lengva. Tiesą sakant, Lietuvoj dirbančiam išsilavinusiam žmogui papildomi pinigai ir uždarbiai auga ant medžių – tik netingėk pasiimti. Čia kažkam konsultacijos reikia ir autorinę pasiūlo, čia kokioj veltėdžių komisijoje pasėdėjai ir papildomą priemoką išrašė, čia, žiūrėk, „parašei projektą“, tada jį vykdai ir kokius metus ar dvejus gauni papildomą tūkstantį litų. Pinigų, kuriuos „projektiniu pagrindu“ skirsto visokio plauko kontoros – daugiau negu apstu. Užtenka ir jose sėdintiems popiergraužoms, ir mokslininkams.

Kitas kelias – visokių Europos (t. y. vargšų vokiečių) pinigais nušertų konsultantų išgarbstyta mokslo ir verslo partnerystė. Ai ai ai, mūsų mokslininkai tik apdulkėjusias knygeles skaito, oi oi oi, trūksta inovacijų, bla bla bla žinių ekonomika, kria kria kria technologijų perdavimas. Nesupraskit manęs neteisingai – nesu prieš mokslo ir verslo partnerystę. Kažkas turi mokslo idėjas diegti į praktiką, kurti naujus ir gerus produktus, aipodus, liečiamu ekranu valdomas indaploves bei išmanųjį gatvių apšvietimą, prisitaikantį prie pėsčiųjų ir vairuotojų nuotaikos. Migruoti iš mokslo į verslą – nieko čia nėra blogo ir netgi sunkaus. Ypač mano srityje (lazerių fizika), kurios pagimdyta pramonė Lietuvoje visai sėkmingai verčiasi.

Yra gal ir daugiau būdų uždirbti tiek, kad mėnesio gale šiek tiek liktų, o ne pritrūktų, bet apsiribokime šiais dviem, nes iš pažiūros jie abu – gerbtini ir skatintini. Kas čia blogo, kad mokslininkas aktyvus, rašo „grantus“, gauna paramą ir vykdo projektus? Arba įkuria aukštųjų technologijų įmonę, gamina kokius hipermodernius žaisliukus, pardavinėja visame pasaulyje ir gerai gyvena?

Blogo tai nieko, bėda ta, kad visa ši veikla visiškai nieko bendro su mokslininko darbu universitete neturi. Kaip atrodo tipiškas projektas? Pradėkime nuo to, kad projektui turi būti siūloma tai, kas jau padaryta, apsimetant, kad tai dar tik bus daroma. Naujų mokslinių dalykų siūlyti negali, nes projektas turi baigtis ataskaita, kurioje parašyta, kaip efektyviai pasiekti išsikelti tikslai. Jei nepasiekei – gausi per galvą. Ir dar blogiau – per galvą gaus popiergraužos, skirstančios tų projektų pinigus. Jiems, matyt, užmiršo pasakyti, kad moksliniai tyrimai gali baigtis be rezultatų arba rezultatai gali išeiti ne tokie, kokių tikiesi. Gerai. Siūlome tyrimą, kurį jau kažkada atlikome, straipsnį, kitą, trečią parašėme, išsiuntėme spaudai, o jei gausime finansavimą, straipsnis išeis kaip tik pačiame projekto viduryje. Tada einame į kontoros puslapį ir pildome neįtikėtiną velnio išmonę – projekto paraišką. Lengvoji dalis – kokie penki–dešimt puslapių (priklauso nuo to, kiek pinigų prašome) beletristikos apie tai, kaip dėl projekto stos nauja era, kaip viso to dar niekas nematė, kaip tai svarbu, įdomu ir aktualu. Čia dar nieko, šitaip meluoti mes įpratę. „Kokia nauda liaudies ūkiui“ rašoma kiekvieno straipsnio įžangoje. Bet tuomet ateina įdomioji dalis. Reikia pildyti projekto biudžeto lenteles. Prieš dvejus metus numatyti, kokią pipetę ar tirpiklio butelį reikės nusipirkti, vykdant šį projektą. Lentelės gudrios – neleidžia per daug pinigų skirti mokslininkų algoms, neleidžia už per daug pinigų pirkti įrangos, neleidžia ir šio, ir to, bet ką jos privalomai reikalauja skirti – tai trisdešimt procentų biudžeto universiteto „institucinėms išlaidoms“. Trisdešimt. Nuo projekto, kurio tikslas – nauji moksliniai tyrimai ar naujos technologijos kūrimas. Net rengiantis Sočio olimpinėms žaidynėms otkatai buvo tik penkiolika–dvidešimt procentų. O čia – trisdešimt. Nes universiteto popiergraužas irgi reikia maitinti.

Praleidi tris savaites pildydamas lenteles, užpildai, surenki krūvą popierių, įskaitant projekto pirkinių kainų pagrindimus, projekto dalyvių gyvenimo aprašymus, publikacijų sąrašus, batų dydžius ir muzikinius skonius. Gauni krūvą visokių parašų, nes projektą teiki ne pats, o universitetas – juridinis asmuo su centrine būstine ir rektoriumi, kuris apie tą projektą net girdėjęs nėra, bet pasirašyti turi. Jei projektas su partneriais – reikia bendradarbiavimo su jais sutarties, kurią turi perskaityti ir patvirtinti universiteto teisės skyrius.

Aplakstai visus skyrius. Prirenki parašų. Siunti projektą. Lauki porą mėnesių. Jei patvirtino – paprastai biudžetą sumažina bent 20 proc. Vėl biudžeto lentelės. Dabar jau su patvirtintomis sumomis. Kam jas, po kelmų, reikėjo pildyti, jei paskui vis tiek sumos pasikeitė? Ir jei jau pagrindėme kainas, tai kodėl mažina biudžetą? Gal ir jie sumažinimą galėtų pagrįsti?

Tada ateina blogiausia. Projektui reikia pirkti daiktus. Mūsų mylimi viešieji pirkimai. Visi seniai žino keletą esminių universiteto funkcionavimo taisyklių:

Perkant daiktus per viešuosius pirkimus, jų kaina išauga apie 50 proc., palyginti su kaina, kurią gautum pirkdamas ir mokėdamas iš savo sąskaitos; todėl jau biudžete kainas išpūsk bent 30 proc.
Pinigai neperkeliami į kitus metus. Pagrindinė frazė, kurią girdi iš kalbančių telefonu gruodžio mėnesį ir leidžiančių šių metų pinigus, yra „daiktų galit nesiųsti, atvežkit faktūrą“. Taip „įsisaviname pinigus“ pirkdami tai, ko visai nereikia, bet gal kada prireiks, iš firmų, laimėjusių konkursus. Siurrealu? Taip. Galima ką nors pakeisti? Ne, nes metų pabaigoje pinigai sudega kaip koks per drąsus kortų žaidėjas, pliekiantis „akį“.
Pradėjęs pirkimus pirmąją projekto dieną, daiktus, reikalingus projektui, gausi maždaug po 12 mėnesių. Viešųjų pirkimų skyrius – tai daiktas savyje ir ima rodyti gyvybės požymius tik tada, jei atėjęs į priimamąjį imi šaudyti į sietyną iš nupjautavamzdžio šautuvo. Elektroninio pašto neskaito, o telefonus nukelia iškart po to, kai ateina į darbą. O ką mums daryti, jei projektas trunka tik 18 mėnesių?
Įspūdį apie papildomus darbus ir pajamas iš mokslinių projektų, manau, susidarėte. Gal aprašiau viską per daug detaliai (ir tai dar net nė pusės nepapasakojau), bet turėtumėte sutikti, jei pasakysiu, kad visa ši veikla, pridėjus ataskaitų rašymą, su mokslininko darbais nelabai susijusi. Jei vadovauji tokiam, atsiprašant „projektui“, tai kaip manote, kiek laiko užsiimi mokslu, o kiek – lentelių pildymu (mano kolega Arūnas tai gana taikliai vadina asenizacija)?

Kita išeitis. Verslas. Asenizacijos ten kiek mažiau. Ne tiek daug kontorų, kurioms reikia pataikauti. Ar esat neseniai matę pradedantį verslininką? Su maišeliais po akimis, nuo kofeino lengvai virpančiomis rankomis ir nerviniu tiku? Bandėte jam pasiūlyti ką nors paprasto – išspręsti antro kurso uždavinį, ant popieriaus skiautės primetant, kaip pasikeistų fotosintezės kvantinis našumas, pasukus chlorofilų dipolinius šuolio momentus dešimties laipsnių kampu nuo to, kuris užfiksuotas fotosintetinės antenos kristalografinėje struktūroje?* Jei pabandysite, išgirsite atsakymą, kuris paprastai palydimas prierašu „kalba netaisyta“.

Štai ir visa liūdna realybė: arba užsiimi mokslu ir gavęs algą liūdnai atsidūsti, arba užsiimi asenizacija, o mokslui palieki tik laisvalaikį, arba neri į verslus ir po poros metų supranti, kad į universitetą štai jau dvi savaites nebuvai užsukęs.

Žinau, kad niekas nuo mano pamfletų rašymo nepasikeis, bet vis tiek nesusilaikysiu nepasvajojęs. O ką, jei sąžiningai prisipažintume sau, kad mokslas ir mokslininkai – kaip gėlės? Laikomi ne dėl naudos, o dėl grožio? Kad NASA tikslas – tai kosminiai skrydžiai ir žmonijos ambicijų tenkinimas, o ne neprisvylančios keptuvės (kurias iš tikro išrado NASA kaip savo tyrimų pašalinį produktą).

Gal geriau iš viso neleisti mokslo finansavimui skirtų pinigų naudoti nei personalo algoms (išskyrus doktorantus ir postdoc‘us, specialiai priimtus projekto vykdymui), nei „institucinėms išlaidoms“? Gal tada dingtų ta garsiai nepasakoma, bet nujaučiama nuostata, kad mokslininkas pinigų turi užsidirbti pats, o universiteto mokama alga tik tarp kitko?

Gal prisipažinkime galų gale, kad vienintelis būdas iš mokslininkų ko nors sulaukti – tai leisti jiems nesirūpinti buitimi, duoti laboratoriją su daug brangios įrangos, studentų ir daug laisvo laiko? Žinoma, gal kažkam pasirodys, kad niekam nereikalingi tokie mokslininkai. Gal ir ne. Bet dar labiau nereikalingi tokie, kurie per dienas pildo lenteles ir planuoja, kiek ir kokių buteliukų ar mėgintuvėlių nusipirks už trejų metų. Arba galvoja apie finansinę atskaitomybę „Sodrai“ ir VMI. Iš „veltėdžių“ bent hipotetiškai ko nors gali sulaukti, o iš „asenizatorių“ ir „verslininkų“ mokslo net ir teoriškai nieko nebus. Dar Newtonas, paklaustas, kaip jam pavyksta daryti tokius stulbinančius atradimus, sakė: „Galvojant apie juos.“ Galvojimui reikia ir laiko, ir ne itin garsiai gurgiančio pilvo.

Pabaigoje – įkvepiantis pavyzdys iš mano mylimos Olandijos. Ten fizikos tyrimų organizacija FOM turi finansavimo liniją, vadinamą projectruimte (projekto erdvė). Jei gražiai aprašai idėją, jie tiesiog skiria finansavimą, už kurį niekaip atsiskaityti nereikia. Visai niekaip. Jokios ataskaitos. Idėjai pateikti – jokių terminų, kada sugalvojai, tada ir teik. Jei netyčia išėjo taip, kad gavus tokį finansavimą atsirado mokslinis straipsnis ar keli, jie mandagiai paprašo atsiųsti jiems kopijas. O šiaip – gavai 400 000 eurų – ir daryk, ką nori, nors butą remontuokis. Ir žinote ką? Šios finansavimo linijos moksliniai rezultatai yra patys geriausi iš visų jų taikomų finansavimo instrumentų, įskaitant ir tokius pat biurokratizuotus kaip Lietuvoje. Olandija jau ilgą laiką yra tarp pirmų penkių šalių pasaulyje pagal mokslinę produkciją. Paklausus apie viešuosius pirkimus, jie šypsosi ir sako: „Taip, turėjom ir mes panašius, tik moksliniams tyrimams tai visiška nesąmonė, todėl panaikinom dar kokiais 1985 metais…“ O pas mus viešuosius pirkimus, deja, panaikino tik politinėms partijoms, kai paaiškėjo, kad plakatus su politikų fizionomijomis pavyks išspausdinti tik po rinkimų.

*Nei žinoti atsakymo, nei suprasti klausimo jums nebūtina, tai tik pavyzdys, kas galėtų dominti mokslininką, bet verslininko turbūt nesudomins.