Alaus valstybėje- šventvagystė

Alaus valstybėje –
šventvagystė

Ericas Toftas ryžosi misijai
pagerinti vokišką alų –
sprendimas gana neįprastas,
atsižvelgiant į faktą, jog jis
pats yra amerikietis. E. Toftas
pats verda alų nedidelėje
darykloje Bavarijoje,
Vokietijos pietuose, ir vis
pamokslauja: šalies alaus
gamintojai turėtų būti
drąsesni ir nebijoti iššūkių,
skelbia BBC.
Šalyje, kuri ypatingai
didžiuojasi joje verdamu
alumi, amerikietis laikomas
prašalaičiu, išdrįsusiu
vietiniams tiesiai į akis išrėžti
– jūs galite geriau.
Išoriškai amerikietis
Vokietijoje tikrai nepanašus į
svetimšalį : garbanoti šviesūs
plaukai ir dažnai mūvimi
tradiciniai bavariški odiniai
šortai. Jį galima lengvai
palaikyti tikru Bavarijos
gyventoju.
E. Toftas, kuris į Vokietiją iš
pradžių atvyko mokytis
aludarystės paslapčių, tačiau
pasiliko ilgam, šiuo metu yra
vyriausiasis 235-uosius
metus skaičiuojančios
„Schonram“ alaus daryklos,
esančios to paties
pavadinimo miestelyje –
Šenrame, aludaris. Miestelis
įsikūręs netoliese Vokietijos ir
Australijos sienos.
Amerikietis apie alų galėtų
pasakoti nesustodamas. Nors
E. Toftas dirba griežtai
laikydamasis
„Reinheitsgebot“ – šalyje
galiojančio alaus grynumo
įstatymo, amerikietis gamina
ir britų alaus gamybos
tradicijų gėrimus, pavyzdžiui,
India Pale Ale (IPA).
Nors tokie pramanai
daugumai vokiečių aludarių
kelia juoką, pats E. Toftas
sako, jog kiti mažieji
Vokietijos aludariai,
nelaužydami įstatymo, taip
pat turėtų paieškoti naujų
skonių galimybių.
Akivaizdu: pagal naujus
amerikiečio receptus išvirto
alaus pardavimai auga, kai
Vokietijoje alaus vartojimo
apimtys yra pasiekusios
žemiausią ribą per
pastaruosius 20 metų.
Alaus grynumo įstatymas
Bavarijoje imtas taikyti 1516
metais – nuo 1906 metų jis
be išimčių galioja visoje
Vokietijoje. Originaliame
įstatymo tekste numatyta,
jog alus gali būti verdamas tik
iš vandens, miežių ir apynių.
Vėliau į sąrašą buvo įtrauktos
ir mielės – kai pagaliau buvo
suvoktas itin svarbus jų
vaidmuo alaus virimo
procese. Galiausiai jame
atsidūrė ir kviečiai.
Vokietijoje griežtai
draudžiama alaus gamybai
naudoti pigesnes žaliavas,
pavyzdžiui, ryžius, kukurūzus
ir cukrų. Ta pati taisyklė
galioja ir vaisiams (jų dažnai
dedama į belgišką alų) ir
(Dieve apsaugok) bet
kokioms sintetinėms
sudedamosioms dalims.
Alaus grynumo įstatymas itin
gerbiamas – toks gerbiamas,
jog Vokietijos aludarių
asociacija 2013 metų gruodį
kreipėsi į UNESCO su prašymu
suteikti jam pasaulio paveldo
statusą.
Vokietijos aludarių asociacijos
atstovas Marcas Oliveris
Huhnholzas teigia, jog
įstatymas reiškia labai
paprastą dalyką: kai žmonės
geria vokišką alų, jie žino, jog
jis „absoliučiai grynas“.
„Vokietijoje atlikome
apklausą. Klausėme žmonių,
ar jie norėtų, kad alus būtų
verdamas griežtai laikantis
įstatymo. Daugiau nei 90
proc. apklaustųjų sakė
norintys, kad aludariai šio
teisės akto laikytųsi. Yra
dalykų, dėl kurių vokiečiai
padėtų galvą, ir vienas iš jų –
vokiškas alus. Norime visam
pasauliui parodyti, jog mūsų
tradicijos labai senos“, - teigia
M. O. Huhnholzas.
Nėra abejonių, jog Alaus
grynumo įstatymas varžo
gamintojus. Kaip jau buvo
minėta, tai reiškia, jog
Vokietijos alaus daryklos
negali gardinti savo
produkcijos vaisiais – belgai
tai daro ir tuo labai
didžiuojasi.
Vokietijoje alaus
pardavimams ir toliau
smunkant, E. Toftas teigia
manąs, jog senus laikus
menantys suvaržymai verčia
daug šalies aludarių manyti
(jo paties nuomone,
klaidingai), jog būtina laikytis
senųjų gamybos būdų ir virti
tradicinių rūšių alų.
‚„Daugumai alaus gamintojų
labai paprasta pasiteisinti
„Negaliu mąstyti
netradiciškai, todėl nieko
nekeisiu“. Tačiau iš tikrųjų
Alaus grynumo įstatymas turi
būti kūrybiškumą skatinanti
iniciatyva – esame priversti
mąstyti, kaip išgauti naujus
skonius, tačiau nepažeisti
įstatymo“, - sako E. Toftas.