Į Vilnių emigravęs rusas: Lietuvai lengviau, kai išvažiuoja 800 litų verti darbuotojai

Esu rusas, man - 48-eri, gimiau Kaliningrade, į Lietuvą iš Maskvos atvykau 2004-aisiais. Persikėliau į Lietuvą dėl kelių priežasčių. Pagrindinė priežastis – su verslu susijusios problemos, o būtent – mano verslo „apsaugininkai“ milicininkai ir konkurentai – specialiųjų tarnybų veteranai, įsigalėję po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią, pradėję aktyvų rinkos dalijimąsi.

Papildomos tokio mano sprendimo priežastys yra kelios. Viena iš jų - galimybių save įprasminti profesinėje plotmėje stoka. Esu aukštos kvalifikacijos inžinierius, daugybės išradimų, įdomių patobulinimų autorius, buvau užmezgęs ryšius su daug potencialių klientų iš viso pasaulio, tačiau nesugebėjau rasti prieigos prie finansavimo šaltinių, gamybos kaštai Rusijoje – tiesiog kosminiai, oficialiai gauti lėšų neįmanoma, išvežti prekes į užsienį gali tik kontrabandos būdu. Kažkuriuo metu aš tiesiog suvokiau, kad iš inžinieriaus virstu paprasčiausiu administratoriumi-perpardavėju.

Kita priežastis emigruoti - korupcija. Be galo slėgė, kėlė įtampą kyšių davimas, mokėjimai „apsaugininkams“, pinigų gryninimas, atsiskaitymai už prekes per Nauru salos bankų sąskaitas, nemigo naktys, suvokimas, kad esu lyg pagautas ant kabliuko (kaip ir dauguma kitų to laikotarpio verslo žmonių).

Trečiasis paskatinimas – padėtis dukros mokykloje. Ji mokėsi puikioje mokykloje, joje mokėsi Jelcino anūkas, Alekperovo sūnus ir kitų įtakingų žmonių vaikai. Jau 4-5-oje klasėje prasidėjo ryškus vaikų susiskirstymas pagal automobilių, kuriais juos atveža į mokyklą, markes, ir pagal tai, ar juos lydi apsaugininkai. Į mokyklą metro vykstantys vaikai paprasčiausiai buvo žeminami. Dukra nenorėjo eiti į mokyklą, nepaisant to, kad ji pagal „hierarchiją“ ji buvo maždaug viduryje.

Įkūrus įmonę Lietuvoje ir pradėjus dirbti man buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Nebuvo lengva, lietuvių kalbos nemokėjau, nesusigaudžiau kaip mokėti mokesčius, nežinojau rinkos specifikos, neturėjau į ką kreiptis pagalbos. Tačiau aiškiai supratau, kad reikia dirbti, dirbti ir dirbti, nes aš buvau atsakingas už šeimą, savo dukters ateitį.

Kartais būdavo išties nelengva, o ypač sunku buvo krizės metais, kai būtinai reikėjo išlaikyti įmonę, nes nuo to priklausė, ar bus pratęstas mano leidimas gyventi Lietuvoje. Kai tik man buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, savo verslą pardaviau ir įsidarbinau Lietuvoje veikiančiame Vokietijos bendrovės padalinyje. Toliau pateiksiu kai kuriuos įdomius pastebėjimus iš mano emigravimo į Lietuvą istorijos.

Ksenofobija ir rusų engimas Baltijos šalyse

Ksenofobijos apraiškų Lietuvoje aš nepastebėjau. Čia gyvenu nuo 2004-ųjų, ir nė karto man neteko susidurti su kokiomis nors problemomis, susijusiomis su tuo, kad esu rusas, juo labiau, atvykęs į Lietuvą iš Maskvos. „Nupiešiu“ keletas vaizdelių iš gyvenimo.

2004-ieji, gyvenu Lietuvoje jau antrą mėnesį, lietuviškai temoku „laba diena“ ir „ačiū“. Išeinu iš namo laiptinės, ant šaligatvio stovi automobilis, šalia jo keli 20-22 metų amžiaus vaikinai, kas rūko, kas geria alų. Automobilis trukdo moteriai pravažiuoti vaikišku vėžimėliu. Rusiškai mandagiai vaikinų paprašau, kad patrauktų automobilį nuo šaligatvio, nes jis trukdo pėstiesiems. Vaikinai man labai prasta rusų kalba, vienas kitam pasakinėdami rusiškus žodžius, siūlo eiti savais keliais, nes automobilis niekam netrukdo.

Aš gi, šaunuolis-narsuolis, ką tik atvykęs iš Maskvos, iškart griebiu jautį už ragų, pradedu keiktis, aiškinu, kad „jei atvažiavot iš kaimo, tai žinokit, kad čia sostinė, tad savo juodnugarių įpročius pamirškit“ (Maskvoje paprastai būčiau pasakęs „jei nusileidot iš kalnų“). Atsakyta man buvo be akcento ištartais rusiškais keiksmais, po kurių automobilis vis dėlto buvo pastatytas taip, kad moteris vaikišką vėžimėlį galėtų stumti be jokių kliūčių. Aš nueinu pažadėdamas kitą kartą išleisti iš padangų orą, o man prasta rusų kalba pažadama iškaršti kailį. Įsivaizduoju, kas atsitiktų Maskvoje, jei azerbaidžanietis savo gimtąją kalba dėl ko nors papriekaištautų paaugliams.

2005-ieji, pradėjome dirbti. Šalia darbovietės veikė kavinė. Joje kasdien pietaudavo daug žmonių, ten pradėjome pietauti ir mes. Eilė žmonių, priekyje mūsų – vyras, kažką greitai pasako lietuviškai, susimoka, sėda prie stalo. Mes su žmona (dar vis nepamiršti maskvietiški įpročiai) renkamės iš meniu, kuriame prabangios salotos, kažkoks patiekalas Burgundijos vyno, trumų ir Parmezano padaže. Susimokame, sėdame prie stalo.

Prieš mus eilėje buvusiam vyrui valgį pateikia po 5 minučių, mums – po 20-ies. Žmona pyksta - „na, va, mus tyčia ilgai aptarnauja, nes kalbame rusiškai, o va, jį aptarnavo iškart, jis, gi, kalbėjosi su jais lietuviškai, aš čia daugiau nebesilankysiu“. Po metų, kai pramokau lietuvių kalbą, supratau, kad kavinė klientams siūlė specialų nedidelį dienos meniu, iš kurio galima negaištant pasirinkti valgį ir papietauti. Visus kitus patiekalus galima užsisakyti iš pagrindinio meniu, bet reikės luktelti, kol jie bus paruošti. Štai taip ir formuojami stereotipai.

Šiek tiek įtemptas bendravimas su rusakalbiais, gyvenančiais čia nuo SSRS laikų. Gan dažnai jie vis dūsauja, kad viskas čia blogai, ir nėra to ar ano. Mano nuomonė kai kuriais klausimais yra visiškai kitokia, bet nesu linkęs įsitraukti į diskusijas. Rusų, o ir lietuvių ar lenkų kilmės jaunimas yra tolerantiškesnis, ir jiems, iš esmės, problemų dėl tautybės neegzistuoja. Kadaise labai dažnai pasisakydavau rusiškajame DELFI, nes lietuviškojo nesupratau, o viduje kaupėsi emocijos, norėjau jomis pasidalinti. Bet tai truko neilgai, nes turiningos, protingos diskusijos nevyko, rusams buvo nepriimtinas teigiamas požiūris į Lietuvą, iškart pasipildavo įžeidimai.

Lietuviškajame DELFI, o ir DELFI RU, labai aktyviai buvo diskutuojama apie vasario 16-osios / kovo 11-osios eitynes „Lietuva – lietuviams“. Mano nuomone, ir Lietuvai, ir man, gyvenančiam Lietuvoje, bus tik geriau nuo to, kad šalyje gyvena patriotiškai nusiteikęs jaunimas, o ne alkoholio vienijami draugeliai, svajojantys traukti Norvegijon skrosti lašišų. Lozungų maksimalizmą vertinu kaip jaunystės išraišką, mane taip pat, būnant 20-ies, valdė radikalios pažiūros, su amžiumi tapau išmintingesnis.

Labai svarbu mokytis kalbos. Kalba – pats svarbiausias dalykas. Kalbėsi lietuviškai (nors ir prastai, įveldamas klaidų) – aplinkinių požiūris į tave visiškai pakis. Esu žingeidus žmogus, man viskas įdomu, Lietuvos istorija, moku daug lietuviškų priežodžių ir patarlių, mėgstu R. Cicino, „Mango“, Selo, V. Katunskytės dainas, ir dažnai pastebiu, kad kalbėdamiesi su manimi lietuviai tiesiog netenka žado, kai ką nors pasakau grynai lietuviškai.

Atvykau į Lietuvą 39-erių (kaip tai buvo seniai, ir koks aš jaunas buvau), lietuvių kalbos visiškai nemokėjau. Lietuviškai pradėjau kalbėti po 6 mėnesių. Tuos šešis mėnesius mokiausi tiesiog iš radijo, televizijos, bendraudamas su žmonėmis darbe, internetu. Vėliau 2 mėnesius lankiau kalbos kursus. Dabar mano žodynas gana platus, ypač profesinėje srityje, kalbu greitakalbe, nors žodžius linksniuoju dar nepakankamai gerai. Nejaučiu įtampos, visur kalbu lietuviškai, net ir renginiuose, kai galima bendrauti rusų ar anglų kalbomis. Tik dar sunku rašyti, o ypač vartoti nosines.

Švogeriai (svainiai)

Tai viena mylimiausių nevykėlių Lietuvoje temų. Nieko negali pasiekti, jei neturi pažįstamų, giminių, blato. Paprastai po to seka išvada, kad nėra reikalo ir stengtis, nes švogerio juk neturi. Aš atvykau į kitą šalį nemokėdamas jos kalbos, neturėdamas pažįstamų, giminių. Per 10 metų nuo žemiausiojo verslo hierarchijos laiptelio pakilau iki stambaus tarptautinio koncerno, kurio metinė apyvarta siekia dešimtis milijonų litų, Baltijos šalių padalinio vadovo.
Niekas man nepadėjo, tai pasiekiau aš pats, nes neverkšlenau, neieškojau pasiteisinimų, ir dirbau ilgiau nei iki 17 val. Visus tuos metus aš dirbau ir mokiausi – kalbos, gilinausi į naujas technologijas, plėčiau verslo žinias. Taigi, pasaka apie švogerius aš netikiu. O dar paprasčiausia logika: jei švogeris į darbą priima kvailą giminaitį, tai tokia įmonė dirbs prastai ir bankrutuos. Bet jei švogeris į darbą priima giminaitį ir įmonė klesti – vadinasi, giminaitis ne toks jau ir kvailas.

Emigracijos klausimas

Tai labai populiari lietuviškoje žiniasklaidoje ir isteriška tema. Savo kasdieniniame gyvenime su ja man susidurti netenka. Darbe mane supa įdomų darbą dirbantys žmonės, atliekantys darbą puikiai, ir uždirbantys gerą atlyginimą, leidžiantį jiems Lietuvoje turėti viską, kas yra reikalinga normaliam gyvenimui. Jei tavo atlyginimas siekia 1000 litų, pirmiausia klausk savęs, ar esi vertas 3000 litų? Ar tavo darbas duoda tokią naudą, ar yra toks našus, kad tau būtų mokama daugiau?

Darbo užmokestis lietuviškai reiškia užmokestį už darbą, o ne už tai, kad štai toks puikus gyvuoji šioje žemėje. Jei manai, kad esi vertas daugiau, įrodyk tai savo darbu ir vadovui pasakyk - „aš padariau/atlikau/sukūriau štai tą ir aną, manau, kad esu vertas daugiau“.

Ieškojau AutoCAD įvaldžiusio inžinieriaus. Patikrinau 20 kandidatų, savo anketose nurodžiusių pageidaujamą atlyginimą nuo 1500 litų iki 2000 eurų, suteikiant ir tarnybinį automobilį. Nei vienas kandidatas nesugebėjo išspręsti paprasčiausio medžiagų atsparumo pradinio kurso uždavinio. Į darbą priėmiau pirmąjį, sugebėjusį teisingai išspręsti tą uždavinį, ir esu labai patenkintas tuo darbuotoju. Regiu jo profesinį tobulėjimą, kartu kyla ir jo darbo užmokesčio dydis.

Mane pribloškė epizodas iš Artūro pasakojimo, kad jam dirbant automechaniku buvo mokamas 800 litų atlyginimas. Jei jis būtų buvęs puikus mechanikas, uždirbtų kelis tūkstančius litų. Vadovai nėra idiotai, jie puikiai mato, kas kompanijai uždirba pinigus, ir kaip svarbu yra išsaugoti tokius darbuotojus. Vadinasi, Artūras ir tebuvo vertas tų 800 litų.

Netikiu pasakomis ir apie tai, kad „štai aš, toks grynuolis, brangakmenis, bet Lietuvoje esu išnaudojamas, mano gabumai nėra vertinami. Va, išvykau į Angliją ir įvyko stebuklas, dabar aš vilkiu ir dėviu „Adidas“, esu laimingas ir viskuo patenkintas“. Kalbėkime iš esmės – tu nieko nedarei/nedirbai už 800 litų, ir dabar nieko nedarai/nedirbi Londone už 800 svarų. Tavo visuomeninė padėtis nepakito – priklausei žemiausiam sluoksniui, taip yra ir dabar, tik pakeitei savo gyvenamąją vietą/šalį, kurioje gyveni.

Ypač nemalonu girdėti kalbas - „niekada negrįšiu į Lietuvą; pamiršau ją kaip slogų sapną; laimingas iš čia ištrūkęs“. Tokios kalbos man sukelia tik gailestį. Tėvynė – juk viena. Labiausiai man patinka Dž. Kenedžio citata – „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti“. Manau pasakysiu griežtai, labai griežtai, bet Lietuvai tapo lengviau, kad tokie žmonės kaip Artūras išvažiavo iš šalies.

Vidinė nacionalinė orientacija

Tėvynė tėra tik viena. Mano Tėvynė – Kaliningradas, kur gimiau ir augau. Niekada Tėvyne nepavadinsiu Lietuvos, kaip ir nekeisiu savo pavardės, prie jos pridėdamas galūnę -as. Tačiau čia yra mano namai, ir galbūt per anksti ir pernelyg pompastiškai pasakysiu, kad aš noriu būti palaidotas čia. Aš visada būsiu rusas, švęsiu gegužės 9-ąją, branginsiu savo vertybes.

Neseniai pamačiau automobilį su valstybiniu numeriu RUSSIA1, ir pamaniau, na, ir kvailys, už tuos 4000 litų verčiau būtum nupirkęs rusiškų istorijos vadovėlių ir išdalinęs rusų mokyklų vyresniųjų klasių moksleiviams. Nemėgstu „Bosco“ marškinėlių, ant kurių žodis „Rusija“ užrašytas ne rusiškai, nekenčiu „tagilo“ ten, kur poilsiauju. Labai stengiuosi paremti, padėti rusų bendruomenei Lietuvoje, daugiausia finansiškai, bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra savo pavyzdžiu lietuviams byloti, kad rusai – normalūs žmonės. Savo darbuotojus išsiunčiau į Kaliningradą pasimokyti rusų kalbos, jiems patiems buvo malonu pažinti Rusiją ir rusus, o kursus organizavę darbuotojai lietuvių jaunimą gyrė kaip labai kultūringus ir inteligentiškus žmones.

Man Lietuva suteikė galimybę viską pradėti iš naujo. Aš to šanso neiššvaisčiau, pasinaudojau juo šimtu procentų, ir dabar gražinu Lietuvai skolą. Man malonu, kad po kelių nuostolingų metų akcininkams vokiečiams sugebėjau sugražinti viltį, kad plėtoti pelningą komercinę veiklą Lietuvoje įmanoma. Malonu, kad moku didelius mokesčius į šalies biudžetą. Malonu, kad su manimi dirba keturi jauni lietuviai ir, kad emigracija nesulaužys jų likimo. Bet iki šiol keista girdėti, kai vokiečiai/estai/latviai/suomiai man sako „kokie, jūs, lietuviai, esat šaunuoliai!“. Aš juk rusas. Kartais būna labai apmaudu, kad mano žinių, patirties neprireikė mano gimtajai šaliai.

Buvo momentų, kai aš nusipelniau, kad man pasakytų – „atvykai į svečius, o elgiesi kaip savo namuose“, bet man niekas niekada Lietuvoje nėra tokių žodžių pasakęs. Aš tai labai vertinu. Pats geriausias mano gyvenimo momentas buvo tas, kai mano dukra valstybinį lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 89 balais. Mes su ja esame kosmopolitai gerąja prasme. Kitais metais įgysiu teisę siekti Lietuvos pilietybės, teks atsisakyti Rusijos pilietybės. Ką pasirinkti – nedvejoju. Aš priėmiau svarbų sprendimą 2004-aiais, ir po 10 metų aš suprantu, kaip teisingai aš pasielgiau. Lietuvos pilietybė man suteiks daugiau galimybių, mažiau rusas dėl to juk netapsiu.

Maskva manęs dabar jau nebesuviliosite. Buvau gavęs pasiūlymą dirbti Rusijoje, bet atsisakiau jo iš karto. Branginu gyvenimo ritmą Vilniuje, kelionė į darbą tetrunka 15 minučių, jokio streso nejusti parduotuvėse, gatvėje, versle. Upė, miškas, ekologiški produktai, moku mokesčius, ramiai miegu, jaučiu, kad mane gerbia.

Mano pasakojimo išvada – „jei gyveni blogai, tai, greičiausiai, dėl to pats esi kaltas“. Keisk gyvenimą, mokykis, skaityk, šypsokis aplinkiniams, būk pozityviai nusiteikęs, neverkšlenk, brangink šeimos ir artimųjų paramą, mažiau gerk ir nerūkyk, sportuok – ir viskas tau pavyks!

http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/i-vilniu-emigraves-rusas-lietuvai-lengviau-kai-isvaziuoja-800-litu-verti-darbuotojai.d?id=64131188#ixzz2uWfcAYYN