Teismų kritika: ar galima kritikuoti teisėjus už jų priimtus sprendimus? ( ar pralaimėjus bylą reikia tylėti? )

Vakarų demokratijose gerbdami teismus, kaip teisinės valstybės pamatą, net bylas pralaimintys asmenys santūriai vertina teismų sprendimus suvokdami, kad byloje negali būti dviejų laimėjusių šalių. Tai, kad visi turime savo nuomonę, – natūralu.

Tačiau Lietuvoje teismų sprendimų kritika dažniausiai yra be argumentų, vadovaujamasi vien emocijomis ar stereotipais.

TEISMAI.LT su Teisėjų etikos ir drausmės komisijos primininku Algiu Norkūnu kalbėjosi apie teismų sprendimų kritiką, jos priežastis ir poveikį teisinei valstybei.

– Kaip vertinate viešai kritikuojamus teismų sprendimus?

– Reikia skirti du dalykus. Ar kritikuojamas teismo sprendimas, kuris jau priimtas, ar keliamas ažiotažas dėl sprendimo, kurio dar laukiama. Jeigu tai antrasis atvejis, tai vieša diskusija apie teismą, nagrinėjamą bylą, vieši pareiškimai ir komentarai gali būti vertinami ir kaip teisėtas dalykas (juk gyvename demokratiškoje šalyje), ir kaip spaudimas teismui.

Kalbėdami apie teismų sprendimų kritiką turime atkreipti dėmesį į tai, ar visi esame laisvi ir kompetentingi dalyvauti tokiose diskusijose. Antai asmenys, kurie valdžios atžvilgiu nėra kaip nors įpareigoti ir jų nesaisto pareigos, be abejo, gali bet kada laisvai reikšti savo nuomonę. Aukščiausi šalies ir statutiniai pareigūnai turi nepamiršti, kad teismas – tai taip pat viena iš valdžių. Todėl lojalumo valstybei pareiga juos verčia būti santūresnius reiškiant savo nuomonę arba ją išsakyti itin dalykiškai ir atsakingai. Šie asmenys, nepakenkdami teisingumo vykdymo pagrindams, turėtų savo poziciją išsakyti taip, kad nesusidarytų įspūdis, jog už teismą jau yra nuspręsta.

Dar vienos specifinės asmenų grupės kritikos formų laisvę saisto jų etikos reikalavimai. Tai teisininkai. Vadovaudamiesi savo profesijos etika jie turi suprasti, kad jų, teisininkų, viena iš priedermių yra gerbti teismą ir puoselėti jo nepriklausomumą, o ne demonstruoti savanaudiškumo principu pagrįstas ambicijas bet kokia kaina laimėti bylą. Šių asmenų pateikiama teismo sprendimo ar jo veiksmų kritika turi būti dalykiška, profesionali, nežeminanti teismo ar teisėjo.

– Ar vieša kritika kam nors naudinga ir kam ji kenkia?

– Aš kritiką suprantu, kaip konstruktyviai ir dalykiškai reiškiamą nuomonę bei teikiamus pasiūlymus, bet jokiu būdu ne pareiškiamus asmeniškumus ir užgauliojimus. Norėčiau, kad tokio žemo lygio būtų išvengta bet kokioje diskusijoje. Teismo sprendimų ir jų pagrįstumo kritika turėtų būti ne „patiko-nepatiko“ lygmens, o analizuojant ir paneigiant, ginčijant argumentus.
Vieša neargumentuota kritika tik klaidinama visuomenė, nes bandoma sudaryti įspūdį, kad „ten kažkas negerai sprendžiama“. Jeigu dėl teismo sprendimo ar panaudotų motyvų reiškiamos pagrįstos abejonės, tai tokia kritika yra naudinga ir visuomenei, ir teismui, ir teisėjams. Jie neabejotinai turi žinoti ir atsižvelgti į visuomenės realijas. Tai nereiškia, kad jomis reikia vadovautis ar joms pataikauti, bet į jas nekreipti dėmesio neįmanoma.

– Kas dažniausiai kritikuoja teismo sprendimus?

Kritikuoja visi, kam tai tuo metu aktualu. Visuomenės nuomonė apie teismų sprendimus dažniausiai paremta bendru teisingumo suvokimu. Konkretus žmogus, pralaimėjęs bylą, neretai mano, kad teisingumas neįvykdytas ar kad jo nėra. Juk sprendimas jam nenaudingas, vadinasi, anot jo, ir neteisingas. Toks žmogus stengiasi kuo garsiau apie tai kalbėti.

Nesakau, kad pralaimėjusieji turėtų tylėti, tačiau labai norėtųsi, kad jų pasisakymai būtų konstruktyvesni. Šie asmenys yra labiau girdimi, nes jie dažniau įvairiais būdais teikia informaciją visuomenei. Tiems, kas laimi bylą, išsprendžia ginčą savo naudai, kaip ir nėra prasmės viešintis ar girtis.
Svarbu suvokti, kad girdimi nusiskundimai apie neva neteisingus teismų sprendimus yra natūralūs ir jie neturi būti sureikšminami. Tai anaiptol nereiškia, kad šalies teismai dirba visiškai negerai. O taip kartais atrodo klausantis viešų diskusijų ar komentarų. Lygindami Lietuvos teismų darbą su kitomis Europos valstybėmis matome, kad bylų nagrinėjimo kokybe ir tempais tikrai nenusileidžiame.

Šalies teismuose nagrinėjamos ir išsprendžiamos labai sudėtingos teisinės situacijos, kurios neretai persikelia į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą Liuksemburge ar Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Neseniai paskelbtų tyrimų duomenimis, Lietuvos teismai pagal komercinių bylų nagrinėjimo terminus yra vieni iš sparčiausiai jas nagrinėjančiųjų.

– Ar vieša emocionali kritika turi įtakos pasitikėjimui teismais?

– Manau, kad taip. Tačiau patys teisėjai negali ir neturi viešai atmušinėti kritikos. Mus, teisėjus, saisto ir etikos reikalavimai, ir profesiniai dalykai. Reaguoti į nepagrįstą kritiką ar reikalauti klaidingos informacijos paneigimo turėtų teismų savivaldos institucijos ir pareigūnai (Teismų taryba, Nacionalinė teismų administracija, teismų pirmininkai, atstovai spaudai). Tačiau yra ir kita pusė. Kaskart reikėtų pasverti, ar verta ir būtina ginčytis dėl kiekvieno pasakymo ir su kiekvienu. Be to, manau, neretai svarbu tiesiog paaiškinti įstatymą ir teisiškai šviesti visuomenę.

Nepamirškime, kad priimdamas sprendimą teisėjas vertina konkretų atvejį ir aplinkybes, tačiau nepaisyti įstatymų jis taip pat negali. Štai Teisėjų etikos ir drausmės komisija dažnai gauna skundų, neva teisėjai klastoja dokumentus, nes teismo posėdžių protokoluose atsiranda žodžių, kurių bylų šalys nesako. Tačiau procesinis įstatymas yra nustatęs, kad protokoluose neturi būti viskas surašoma pažodžiui, o tik perteikiama pagrindinė mintis arba pasisakymų santrauka. Žmonės to nežino, todėl piktinasi.

Taigi, pasikartosiu, labai didelę reikšmę turi teisinis švietimas, o mūsų valstybėje ši sritis smarkiai apleista. Tikėtis, kad patys teismai tai padarys, tiesiog naivu, nes pagrindinis teismų uždavinys – greitai ir tinkamai įgyvendinti teisingumą. Tačiau ne vienos šalies institucijos tiesioginė pareiga ir yra teisinis švietimas. Nesulaukdami pagalbos pastaruoju metu patys teismai labai daug daro – organizuoja viešas diskusijas, leidžia leidinius, rengia atvirų durų dienas ir kitaip bando šviesti visuomenę teisiniais klausimais.

– Ar Lietuvoje yra atsakomybė už viešą kritiką?

– Kaip minėjau, vieša argumentuota kritika – būtinas reiškinys demokratinėje visuomenėje. Problema atsiranda tada, kai peržengiamos ribos – atsiranda šmeižtas, įžeidinėjimai, užgautos ambicijos. Šiuo metu už šiuos veiksmus gali būti priteisiamas žalos atlyginimas, baudžiama kriminaline bausme, reikalaujama žinių paneigimo.

Iki šiol labai aktualus klausimas, kaip taikyti atsakomybę žurnalistui ir paprastam žmogui, kuris reiškia savo nuomonę. Tokiu atveju susiduria asmens laisvė rinkti ir skleisti informaciją, aktualizuoti problemas su kitų asmenų laisvėmis ir teisėmis. Čia kyla klausimas, ar žurnalistams gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei informacija netiksli ar nevisai tiksli, jei nuomonė neobjektyvi ar visai be pagrindo.

Mūsų baudžiamieji įstatymai šios profesijos neišskiria ir numato jiems vienodas bausmes, kaip ir visiems kitiems. Manau, kriminalinė bausmė yra itin griežtas poveikio būdas ir taikytinas tik ypatingais atvejais, tyčinėse asmens teisių pažeidimo situacijose. Kitais atvejais asmeninės teisės gali būti apgintos žalos priteisimu, viešu melagingos informacijos paneigimu, netgi teismo sprendimu padarytu teisių pažeidimo pripažinimu. Taip pat yra žurnalistų savireguliacijos ir etikos institucijos, kurios turi tikrinti, ar nėra pažeistos žmonių teisės.

Komentarai

Orijana Mašalė, Lietuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos pirmininkė:

Tai, kad teismų sprendimai yra ir bus neigiamai vertinami ir viešai kritikuojami, yra „užprogramuota“ pačioje teismo prigimtyje – viena pusė visada bus nepatenkinta teismo sprendimu. Argumentuota, korektiška, mandagi kritika, manyčiau, yra netgi naudinga teismų darbui. Tačiau pastaruoju metu žiniasklaidoje dažniau tenka perskaityti ar išgirsti proceso dalyvių vertinimus, daugiau susijusius su teisėjų išvaizda, o ne su jų darbu. Žinoma, emocijomis patraukti visuomenės dėmesį yra lengviau, tačiau tuo susižavėjusi visuomenės dalis praranda galimybę sužinoti tikrąją istoriją, t. y. kodėl tiesa buvo ne garsiai rėkiančiojo pusėje.

Kita vertus, galima kelti klausimą, ar padažnėjusi negatyvi ir neargumentuota teismų sprendimų kritika nėra ir pačios teismų sistemos problema – ar tikrai teismai visada aiškiai, išsamiai ir suprantamai pristato savo sprendimus visuomenei, ypač rezonansinėse bylose?

Ar teismų sistemoje pakanka profesionalių ryšių su visuomene specialistų, kurie padėtų teisėjams tą darbą tinkamai atlikti? Deja, kaip ir daugelyje valstybės tarnybos sričių, teisinėje srityje ryšių su visuomene vaidmuo suvokiamas per siaurai, o šios srities ekspertų žiniomis ir patirtimi naudojamasi nepakankamai.
Teismai yra viena svarbiausių valstybės grandžių, nes jie yra paskutinė viltis ne vienam piliečiui. Todėl labai svarbu, kad teismais būtų pasitikima, kad teisėjai būtų gerbiami, o teismų sprendimai vykdomi. Tad tiek patys teismai, tiek žiniasklaida turėtų siekti objektyvios informacijos apie teismų darbą sklaidos. O tie, kurie įžeidinėja teismus ar teisėjus, turėtų sulaukti atitinkamų sankcijų – neturime leisti griauti teisinės valstybės pagrindų.

Ignas Vėgėlė, Mykolo Romerio universiteto profesorius, habilituotas daktaras, advokatas:

Teismai neegzistuoja ir negali egzistuoti vakuume, todėl tam tikra kritika ar dėmesys teismų sprendimams yra visiškai natūralus ir būtinas demokratinėje visuomenėje. Teisminės valdžios kritiką galima drąsiai vadinti brandžios demokratijos požymiu, nes tik pilietiškai aktyvi ir atvira visuomenė, nebijanti išsakyti pagrįstą, argumentuotą, „pamatuotą“ valdžios institucijų, įskaitant ir teismus, darbo kritiką, gali įgyvendinti reikšmingus politinio ir visuomeninio gyvenimo pokyčius, būtinus demokratinėje visuomenėje.
Nors ginčai sprendžiami teismuose, ginčų diskusijos gali vykti ir už jo ribų, pavyzdžiui, žiniasklaidoje ar visuomenėje. O viešoje diskusijoje galima tikėtis ir tam tikro perdėjimo, hiperbolizavimo ar tam tikros provokacijos, kurie turi būti neišvengiamai toleruojami demokratinėje visuomenėje.

Vis dėlto saviraiškos teisė ir teisė kritikuoti nėra absoliučios: jas riboja teismo nepriklausomumo principas, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje, ir teisminės valdžios autoriteto garantavimas. Aiškindamas pirmosios normos turinį Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje ir teisėjų statusą.

Nuoseklioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad saviraiškos laisve besinaudojantys asmenys privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Todėl akivaizdu, kad teismai turi būti apsaugoti nuo nepagrįstų ir destruktyvių išpuolių, o kritika neturi tapti asmens ar institucijos įžeidimu.

Kritika, kuria siekiama vien tik įžeisti teismą ar jo narius, yra neteisėta. Kitaip tariant, diskusija dėl teismo sprendimų ar jų kritika yra leistina demokratinėje visuomenėje, jei ji yra proporcinga, neperžengia ribos, kai tokia kritika tampa įžeidimu.

Derėtų atkreipti dėmesį į diskusijas dėl neįsiteisėjusių teismų sprendimų kritikos. Neįsiteisėjusių sprendimų kritika reiškia, kad nėra aiškus galutinis teismo sprendimas, todėl tokia politikų ar valstybės pareigūnų kritika gali nulemti nepagrįstą galutinį teismo sprendimą, t. y. turėti įtakos subjektyviajam teismo ir teisėjo nešališkumui, reiškiančiam, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ir nėra tendencingas. Tuo pačiu tenka pastebėti, kad neįsiteisėjusių teismo sprendimų kritika vis dėlto yra leistina piliečiams.
Advokatų teisę kritikuoti teismo sprendimus lemia advokato padėties visuomenėje ir teisingumo sistemoje specifika. Viena vertus, advokatai yra tie patys piliečiai, kurie turi teisę reikšti pamatuotą kritiką teismo sprendimų atžvilgiu visuomenėje ar žiniasklaidoje.

Kaip ir kiekvienas pilietis, advokatas, pastebėjęs pažeidžiamas žmogaus teises ir laisves, privalo į tai teisėtais būdais reaguoti, užkirsti kelią pažeidimams. Vis dėlto atsižvelgiant į advokatų padėtį visuomenėje jiems yra nustatyta ir papildomų pareigų – vadovautis etikos kodeksais, keliami aukštesni kritikos pagrįstumo reikalavimai, ypač komentuojant teismo sprendimą teismo salėje ar procesiniame dokumente.