Man baisu žiūrėti į įsimylėjusias moteris

Meilė yra nepakartojamas ir nuostabus jausmas. Meilė, tai kai galvoji tik apie „jį“, kai nori, kad tik „jis“ būtų laimingas, kai nori visą laiką būti šalia „jo“. Meilė tokia „faina“, tokia nuostabi. Gyvenimas toks nuostabus, gyvenimas – pasaka. Bla, seilės, bla bla, fe fu. Vemiu. „Įsimylėjusi moteris – menka moteris“, yra pasakiusi Coco Chanel. Ir aš jai pritariu visu 100 procentų!

Pradėkime nuo to, kad yra tokie labai teisingi ir su realybe nesusipykusio žmogaus pasakyti žodžiai „meile gyvas nebūsi“ ir tik pasakose bei meksikiečių serialuose meilė nugali visas kliūtis: turtingas, gražus ir be galo doras vyras įsimyli vargšę, likimo nuskriaustą gražią mergaitę ir padaro jos gyvenimą tobulu, klotą vien rožių žiedlapiais. Tačiau realybėje rožinių vienaragių nebūna, o žmonės nėra suskirstyti tik į „geriečius“ ir „blogiečius“, kai už visus blogus darbus „blogiečiai“ visada būna nubausti, o „geriečiams“ gyvenimas atlygina šimteriopai. Realybė visiškai kitokia ir nebijokime pripažinti, kad gyvenimas nėra teisingas, ką pagrįsti yra lengviau nei lengva, todėl neišsiplėsiu. O juk ir straipsnis ne apie tai.
Kad paauglė gyvena kažkur fantazijų pasaulyje, o maža mergaitė kalba su fėjomis, tai yra viena, bet kai suaugusios ir subrendusios moterys kažkur „išskrenda“ ir kalbėdamos apie „jį“ kvailai šypsosi, kai net jo prakaito kvapas joms tampa geriausias aromatas, kai „jis“ pasidaro „kitoks nei visi“, „ponas idealusis“, jų „gyvenimo šviesa ir prasmė“, tai jau APGAILĖTINA.
Tokia moteris, kuri atsisako savo gyvenimo dėl jo, normalaus vyro akyse tampa menka. Mano manymu, tai tik parodo, kad moteris neturi stuburo ir kaip asmenybė yra niekam tikusi, kad ji yra per silpna pati valdyti savo gyvenimą. Nors, kita vertus, o ką gyvenime daugiau veikti, jei ne ieškoti vyro ir jį radus pamiršti savo interesus? Nors palauk, kas tie interesai? Interesas buvo vyras ir „jį“ radusi moteris automatiškai randa ir savo interesus!
Nesu aš prieš šeimą ir nesakau, kad meilė, tarpusavio pagarba ar pripratimas prie žmogaus neegzistuoja. Egzistuoja tokie dalykai ir tikrai yra nemažai gražių šeimų, kurias sudaro DU suaugę ir subrendę, vienas kitam pagarbą jaučiantys žmonės, kurie KARTU augina vaiką/us (P.S.: šeima be vaikų – irgi šeima).
Normalūs santykiai susideda iš DVIEJŲ žmonių ir DVIEJŲ asmenybių. Vyras gerbs tik tokią moterį, kuri turi savo tikslus ir kuri nebijos prarasti vyro, jei šis su ja elgsis nepagarbiai arba jei ji, būdama su juo, daugiau verks, nei jaus pilnatvės jausmą. Kai „įsimylėjusi“ moteris atsižada savęs, kai jos gyvenimu, o ne partneriu tampa vyras, tuomet jis tai greitai pajunta ir savo moterį pradeda laikyti garantija, kurios nereikia nei vertinti, nei saugoti, juk vis tiek ji visada bus šalia ir „nuvalys jam batus“. Jis galės jai „siusioti ant galvos“, o ji sakys, kad čia lietus. Ir koks avigalvis (te neįsižeidžia avys) yra pasakęs, kad „jei muša, tai myli“ ir kas per kvaišos moterys, tuo patikėjusios? Ir tai nėra tik tuščios šnekos.
Pažiūrėkite, kiek daug verkiančių moterų aplink, kiek daug moterų skundžiasi, kad jų vyras negerbia, kad nerodo joms dėmesio, kad tapo abejingas ir pan? O kiek daug moterų šeimoje patiria smurtą, tiek dvasinį, tiek fiziologinį? Moterų aš nekaltinu, o vyrų neginu, bet kad moterys pačios vyrams, būna, duoda leidimą taip elgtis, tai, manau, yra faktas. Moterys negerbia savęs, „įsimylėjusios“ praranda orumą ir vyro akyse tampa tik „skuduru“. Galiausiai, juk nė vienas sveiko proto vyras nesvajoja apie tai, kaip sukūręs šeimą žemins savo moterį.
Vyrai trokšta tikros ir orios moters, kurios paprasčiausiai neišdrįs pažeminti, nes žinos, kad tokio elgesio ji tikrai netoleruos. Beveik visi nori šalia tokio žmogaus, į kurį būtų galima atsiremti, kurį būtų galima gerbti ir mylėti, su kuriuo kartu būtų galima kurti gyvenimą. Tačiau neretai „suskystėdamos“ ir „apsiseilėdamos“ moterys pačios neleidžia savęs mylėti ir pačios pastato save į tarnaitės ar vergės Izauros vietą, o po to skundžiasi, kad vyrui jos iš „mylimosios“ tapo „mama“.
Brangios moterys, visų pirma, įsimylėkime save, nebijokime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir neatsižadėkime jo dėl jokio vyro. Gyvenkime realybėje ir išmokime atskirti, kur tik televizijos serialas, o kur tikras gyvenimas. Kai mes, moterys, tikrai gerbsime save, kai mes būsime asmenybės su savo nuomone ir interesais, kai mūsų pasaulėžiūra nesibaigs tik ties santykiais, tai gal sumažės ir tokių problemų kaip smurtas šeimoje skaičius? Gal mūsų visuomenėje atsiras daugiau laimingų porų bei gerų vyrų?